Ši autorė nelepina klaipėdiečių savo parodomis, dažniau rengia gabių moksleivių vernisažus, tad ši paroda – tikras netikėtumas visiems – ir Rimos mokiniams, jų tėveliams, kolegoms, ir visiems besidomintiems.

Baigusi Šiaulių Kazio Preikšo pedagoginį institutą ir daugiau kaip tris dešimtmečius mokanti vaikus dailės Rima sako esanti pusiau menininkė, pusiau mokytoja. Viskas jos gyvenime yra labai susiję. Tad kalbėjomės su ja apie kūrybą ir pedagogiką, apie vieno ir kito sąveiką bei grįžtamąjį ryšį.

Kūrybos laikas – vasara

– Atsidūrę ant metų slenksčio apmąstome savo būtį, apžvelgiame nueitą kelią. Kaip manote, ar einate savo keliu?

– Esu labai laimingas žmogus, nes savo hobį paverčiau mėgstamu darbu. To paties mokau ir vaikus. Jie turi išmokti kūrybą paversti ne šiaip darbu, o malonumu.

– Jūs labai užimtas žmogus, mokote vaikus – esate Adomo Brako mokyklos dailės mokytoja ekspertė, individualiai dirbate su gabiais vaikais, taip pat esate Klaipėdos dailės mokytojų metodinės tarybos pirmininkė, visų motinėlė, kaip sakė Pedagogų švietimo ir kultūros centro metodininkas Gediminas Macijauskas. Kada randate laiko kūrybai?

– Vasara yra mano kūrybos laikas. Jis skirtas kelionėms ir plenerams. Per vasarą suspėju net į kelias kūrybines stovyklas. Šventoji, Gelgaudiškis, Jurmala, Lenkija – geografija labai plati. Kūrybinės stovyklos duoda labai didelį kūrybinį impulsą. Tai puiki proga ne tik kurti, – nes juk to ir važiuoju į kiekvieną kūrybinę stovyklą, – bet ir galimybė pasimokyti iš kitų profesionalių menininkų, kurie į plenerus suvažiuoja ne tik iš Lietuvos.

– Kur semiatės minčių, kas provokuoja kūrybines būsenas?

– Mano minčių ir idėjų šaltinis yra kelionės. Kur tik mano nebūta. O šią vasarą išmaišiau visą Rytų Lietuvą, Zanavykų kraštą. Kelionėse kaupiu įspūdžius, truputį eskizuoju. Tai, ko nespėju užfiksuoti popieriuje, pasidedu į kokią slaptą atminties kertelę. Paskui tą sukauptą medžiagą reikia išlieti kūryboje: tada imu visokius į atmintį įstrigusius fragmentus ir dėlioju, jungiu juos popieriuje. Viską, ką sukaupiu, turiu paleisti, išvalyti savo talpyklas, kad galėčiau imtis naujų darbų, kitų projektų. Vasara man yra kelionių, kūrybinių ieškojimų ir idėjų realizavimo laikas.

Mokosi vieni iš kitų

– Koks pagrindinis jūsų darbo įrankis?

– Paprastas pieštukas. Kiekvieną kartą važiuodama į plenerus įsidedu įvairiausių priemonių, bet galiausiai lieka tik pieštukas. Susirinkę meno korifėjai taškosi spalvomis, o aš ramiai darbuojuosi pieštuku.

– Visi parodoje eksponuojami darbai – labai skirtingi. Nuo beveik erdvinių scenografinių sprendimų iki daugiaprasmių piešinių. Nuo grafikos iki tapybos. Iš kur tokia įvairovė, kas tai lemia?

– Esu išbandžiusi daugybę technikų ir dar daugiau noriu išbandyti. Mano darbų formatai nėra maži, bet norėčiau dar didesnių, nes nebesutelpu. Man viskas įdomu. Neseniai Estijoje išbandžiau litografiją, iš savo buvusių mokinių mokiausi liejimo ant plastiko technikos. Aš ne tik piešiu, tapau, bet kartais ir lipdau.

Esu labai laiminga, nes išleidžiu į pasaulį vaikus, o paskui jie, pasimokę menų geriausiose Europos dailės akademijose, sugrįžta ir tada jau su manimi dalijasi savo patirtimis. Mes nuolat mokomės vieni iš kitų. Iš pradžių aš mokau juos, paskui – jie mane. Tai kaip gali būti vienodas, kai nuolat esi „maitinamas“ naujovėmis? Tik spėk suktis.

Tarsi kūrėjos egzaminas

– Jūsų ugdytiniai išsibarstę po visą pasaulį: kokiose šalyse, kokiose mokymosi įstaigose jie studijuoja?

– Mano mokiniai išsibarstę po visą Europą, po garsiausias jos dailės akademijas, turinčias garsius vardus. Vieni studijuoja Belgijoje, kiti – Škotijoje...

– Kur slypi jūsų mokymo metodo paslaptis – atvirume, pasitikėjime?.. Ko reikia, kad vaikas atsivertų? Kaip randate kelią į kiekvieno pasaulį?

– Mano mokymo paslaptis?.. Labai svarbu, kad mokinys mokytoju pasitikėtų, o dar svarbiau – parodyti jam, kad tu juo tiki, kad tau jis svarbus, kad tu jį myli. Vaiką tikrai reikia nuoširdžiai mylėti ir gerbti. Tik taip gali atsirasti abipusis supratimas ir pagarba. Mokytojas turi mokėti atverti slaptus vaiko kūrybinius klodus ir juos išjudinti. Rezultatas ateina tik per darbą. Esu labai reikli sau ir tiems, kuriuos mokau. Tiek, kiek reikalauju iš savęs, reikalauju ir iš jų. Reikalauju pagarbos net darbo priemonėms – pieštukams ir teptukams. Dar vienas svarbus dalykas – vaikai turi žinoti, ką aš pati moku ir ką galiu, kad galėtų manimi tikėti. Esu priversta nuolat būti geros formos, negaliu pasenti, negaliu pasiduoti, turiu visą laiką mokytis. Juk turi mokytojas nors centimetru būti aukščiau už mokinį.

Todėl ši paroda man – tarsi egzaminas, kurio vertintojai yra jie visi.

R.Baukaitės kūrinių parodą „Metai“ galima aplankyti iki sausio 15 d. Klaipėdos meno bibliotekos darbo laiku: I–V 10–19 val., VI 10–17 val.