Spektaklio ištakos – dvarų istorijos. Kaip pasakoja L. Puodžiukaitė-Lanauskienė, iš pradžių kūrėjas domino jų pačių patirtys, o dvarų tema atėjo vėliau – tuomet abi kryptys natūraliai susijungė.
„Istorija dažniausiai rašoma per politinius įvykius ir vyrų figūras. Moterų balsai, ypač dvarininkių, ilgą laiką liko paraštėse, nors jos buvo atsakingos už finansus, ūkį, vaikų ugdymą, pilietinę laikyseną. Tai – nematoma, bet esminė istorijos dalis“, – sakė choreografė.
A. Šeiko spektaklio impulsu tapo ir asmeninė patirtis. Keliaujant po Lietuvos dvarus, ypač medinius, jai išryškėjo paralelės su tremties, sugriautų likimų ir ištrintos atminties istorijomis.
„Visada jutau, kad lietuviškoje kultūroje trūksta vieno sluoksnio – dvarų, kitos socialinės klasės, kitos estetikos. Istorija buvo perrašyta taip, kad dalies mūsų tapatybės tarsi neliko“, – pasakojo choreografė. Šis klausimas, anot jos, itin aštriai rezonuoja ir šiandien, kai istorijos perrašymas, tiesos nutylėjimas vėl tampa politiniu įrankiu.
Kūnas kaip judanti architektūra ir yrančios grindys
Spektaklyje ONOS kūnas suvokiamas kaip architektūra – judanti, kintanti, trapiai laikanti struktūras.
„Mes esame linijos, išgaubimai, konstrukcijos. Kūnas tampa judančia architektūra, kuri reaguoja į erdvę taip, kaip dvarai reagavo į savo laiką“, – sakė L. Puodžiukaitė-Lanauskienė. Ši idėja persikelia į choreografiją ir scenografiją, kuri remiasi dvarų architektūra, nutrupėjimais, nepilnumu, yrančių grindų metafora.
„Yrančios grindys“ spektaklyje tampa ne vien vaizdiniu, bet ir būsenos simboliu. Jos kalba apie tai, kas prarasta, kas nesugrąžinama, ir apie klausimą – kas būtų, jeigu istorija būtų buvusi kitokia.
„Tai ir atminties plyšiai, ir atrama, kuri bet kada gali sugriūti. Bet kartu – galimybė iš naujo kurti“, – sakė A. Šeiko.
Kai tyla tampa pasakojimu
Ypatingą vietą spektaklyje užima vadinamosios „tylos zonos“ – judesio, garso, erdvės pauzės, kuriose atsiveria tai, kas ilgą laiką buvo nebylu.
„Tylos zonos yra visur – kūnuose, scenografijoje, choreografijoje, garso takelyje. Jos nėra tuštuma, tai vieta, kurią bandome užpildyti judesiu ir balsu“, – pasakojo kūrėjos.
Šokio archeologija ir jos tyrinėjimas
Šokio spektaklis ONOS tęsia Šeiko šokio teatro „šokio archeologijos“ kryptį, tačiau sąmoningai renkasi kitus meninius sprendimus. Spektaklyje nėra fizinio kontakto tarp šokėjų – tai apgalvotas pasirinkimas, atliepiantis istorinį prisilietimo stokos kontekstą. Judesinė kalba čia itin personalizuota: kiekviena atlikėja kuria savą ONOS portretą, išryškindama individualų santykį su istorija, erdve ir kūnu.
Kūrėjos pabrėžia, kad spektaklis nesiekia rekonstruoti istorinių faktų ar pateikti vienos „teisingos“ versijos.
„Mums svarbiau ne vadovėlinė tiesa, o moters kismas, pojūčiai, nuojautos. Tai bendražmogiškas pasakojimas apie praradimą, atramos netekimą ir galimybę iš naujo atsistoti“, – sakė A. Šeiko.
Kokio žiūrovo patyrimo tikimasi? „Įgalinimo“, – teigė L. Puodžiukaitė-Lanauskienė. – Priėmę istoriją tokią, kokia ji buvo, galime įgyti daugiau pasitikėjimo savimi šiandien.“
Šokio spektaklį ONOS pirmą kartą Vilniuje, Dūmų fabrike, bus galima išvysti vasario 20 ir 21 dienomis, o Klaipėdoje, Klaipėdos kultūros fabrike, – vasario 27 dieną.
Šeiko šokio teatro veiklą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba, Klaipėdos miesto savivaldybė bei Neringos savivaldybė.
Naujausi komentarai