Tarptautinis pripažinimas, muzikinės kelionės po pasaulį, ryšiai su iškiliais pedagogais, bendradarbiavimas su atlikimo meno autoritetais – visa tai rasime šių muzikių biografijose. Ko dar galėtų trūkti Lietuvoje užaugusioms atlikėjoms? „Kaip ir kiekvienam svetur gyvenančiam muzikui, mums svarbu būti įvertintoms ir pripažintoms gimtinės publikos“, – teigė jos. Tarptautinė sėkmė joms neatstoja ryšio su gimtuoju kraštu, kuriame užaugo ir žengė pirmuosius karjeros žingsnius.

Visa ko pradžia – gimtinėje

Smuikininkė B.Valiukevičiūtė šiuo metu tobulinasi už Atlanto vandenyno, tačiau kelias iki ten vedė per Europos muzikos mokyklas. Ji mokėsi Kauno J.Naujalio muzikos gimnazijoje, studijavo Fiesole muzikos mokykloje Italijoje, Manheteno muzikos mokykloje JAV, o nuo 2016 m. – DePaul universitete (JAV). B.Valiukevičiūtė groja 1740 m. italų smuikų meistro Ferdinando Alberti pagamintu smuiku. Jos rečitaliai skambėjo Italijos „Auditorium al Duomo“, Japonijos „Fukuoka Across Hall“, JAV „Metropolitan Museum Concert Hall“. Smuikininkė dažnai dalyvauja tarptautiniuose konkursuose ir festivaliuose įvairiuose žemynuose. B.Valiukevičiūtė yra simfoninio orkestro „New York Symphonic Ensemble“ artistė ir „Pan European Philharmonic“ kviestinė koncertmeisterė.

„Gimtinė yra visko pradžia: tėvų, muzikos, mano pačios asmenybės. Noriu grįžti ir būti laukiama, nes čia yra mano namai, kuriuos noriu padėti kurti ir puoselėti“, – prieš koncertą kalbėjo B.Valiukevičiūtė. Pasirenkant scenos partnerius, anot jos, labai svarbu pasitikėjimas: „Gyvename skirtingose šalyse ir laiko repetuoti nėra daug, esame skirtingi žmonės, o reikia greitai susigroti. Džiaugiuosi, kad gerai sutariame. O ar mes panašios muzikiniais charakteriais, lai sprendžia klausytojai. Aš pati tikslų turiu daug, bet jeigu reikėtų išsirinkti vieną, norėčiau, kad mano grojama muzika tarsi dvasia aplankytų klausytojus ir nukeltų į nematerialųjį pasaulį.“

Paklausta apie laisvalaikį, Barbora pasakojo: „Jeigu turiu laisvą valandėlę – traukinyje ar lėktuve, – skaitau. Kad ir kaip būčiau užsiėmusi, atrandu bent valandėlę laiko sportui. O labiausiai pailsiu būdama gamtoje – ištisomis dienomis gyvenu garsų pasaulyje , tad už viską labiau vertinu tylą ir ramybę. Esu užkopusi į Fuji kalną, nužygiavusi ir nuplaukusi baidarėmis  ne vieną kilometrą.“

Jaudulys scenoje nesvetimas

Taip pat smuiku griežianti N.Polukord irgi tobulinasi užsienyje. Lietuvoje ji mokėsi Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje ir studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kitas etapas buvo bakalauro ir magistro studijos Vienos aukštosiose mokyklose. Dėl savo išskirtinių gabumų N.Polukord yra gavusi stipendijų iš įvairių fondų Lietuvoje bei užsienyje. Atlikėja koncertuoja kaip solistė ir įvairiuose kameriniuose ansambliuose. Smuikininkė pasirodo ir su simfoniniais orkestrais – Baltijos jaunimo filharmonijos, Gustavo Mahlerio jaunimo bei įvairiais Austrijos simfoniniais orkestrais.

Nepaisant to, N.Polukord prisipažino, kad jai nesvetimas jaudulys scenoje: „Jaudintis pradėjau dar paauglystėje. Galbūt todėl, kad ėmiau jausti atsakomybę dėl to, ką darau. Tikriausiai tuo metu mano muzikinis suvokimas pradėjo greičiau vystytis nei fiziniai grojimo įgūdžiai ir šitas neatitikimas tiesiog neleisdavo mėgautis savo grojimu, nes žiūrėjau į jį pernelyg kritiškai. Žinoma, įgaudama patirties, galiu geriau valdyti save scenoje, jau maždaug žinau, kas gali atsitikti ir esu tam pasiruošusi. Būna ir siurprizų. Dėl to man labiau patinka prieš koncertą pabūti vienai, susikaupti, padaryti kvėpavimo pratimus.“

Natalijos teigimu, viena vertus, kai internetas tapo toks prieinamas, muzikantams atsirado daugiau galimybių, bet, kita vertus, labai išaugo konkurencija tarp jaunų karjeros siekiančių muzikantų: „Anksčiau buvo galima įrašyti kompaktinę plokštelę, ją siųsti į festivalius ir taip pasiūlyti save kaip atlikėją. Bet šiais laikais šie CD tik kaupiasi ir dulka agentūrose. Dėl panašių priežasčių dažnai jauniems muzikantams tenka rinktis tarp to, kas tikrai traukia, patinka, bet finansiškai neatsiperka, ir to, kas nepatinka, bet yra apmokama, kartais pataikaujant prastam skoniui. Bet taip buvo visais laikais, tad šis aspektas nepasikeitė.“

Paklausta, kada tapo smuikininke profesionale, N.Polukord atsakė: „Studijuodama nebūčiau žinojusi, ką atsakyti. Kaip toje pasakoje: aš ne burtininkas, aš dar tik mokausi. Tai puikiai nusakė mano tuometę būseną. Bet vėliau mano draugams austrams pavyko mane įtikinti, jog profesionalu tampi tada, kai tai, ką darai, pradeda nešti materialinę naudą, t. y. tampa tavo profesija. Nuo tada esu profesionalė.“

Atrasti ryšį iš naujo

Stiprų ryšį su gimtine jaučia pianistė S.Zajančauskaitė, kuri pažintį su muzika pradėjo Rokiškio muzikos mokykloje. Baigusi Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą, ji pasirinko studijas Sankt Peterburge, N.Rimskio-Korsakovo konservatorijoje, vėliau fortepijono ir kamerinės muzikos studijas pratęsė Veimaro F.Liszto aukštojoje muzikos mokykloje. Už pasiekimus muzikoje Prezidento Valdo Adamkaus premija apdovanota atlikėja daug koncertuoja kaip solistė bei su įvairiais kameriniais ansambliais, dalyvauja tarptautiniuose festivaliuose. Ji yra sukūrusi keletą tarptautinių kamerinės muzikos projektų, o nuo 2007 m. kartu su seserimi smuikininke Justina Zajančauskaite organizuoja Rokiškio klasikinės muzikos festivalį, kurio pagrindinis tikslas – pristatyti jaunąją Lietuvos ir užsienio šalių muzikų ir menininkų kartą ir plėsti kultūrinę erdvę Šiaurės Lietuvoje.

„Esu, ten kur esu, nes tai yra mano kelias, – įsitikinusi S.Zajančauskaitė. – Nes muzikuodama buvau, esu ir tikiu, kad būsiu laiminga. Nes muzika – dalis mano širdies – tarsi mažas kambarėlis, kuris visuomet prisipildo šviesos, laimės, meilės ir džiaugsmo vos jai užgrojus, vos prisilietus prie mažų juodų ir baltų klavišų. Likimas man parinko nuostabiausią dovaną – galimybę ir gebėjimą leisti žmonėms nukeliauti į kitokį pasaulį, trumpai tapti priklausomiems  nuo garsų, grožio, emocijų ir meilės. Mano tikslias – padaryti muziką prieinamą  ir suprantamą kiekvienam, išvaduoti ją iš rėmų ir leisti jai būti netikėtai. Atlikėjo misija – ne atlikti kompozitorių parašytą muziką, o  būti tuo žmogumi tarpininku, kuris nutiesia tiltus tarp šiuolaikinės publikos ir prieš kelis šimtmečius, visai kitokioje kultūroje, aplinkoje ir esant kitokioms tradicijoms parašytos muzikos. Dažnas mūsų dienų atlikėjas paskęsta natose, stygose, klavišuose, palikdamas publiką vienui vieną didžiulėje ištaigingoje koncertų salėje. Mano tikslas – vėl iš naujo atrasti  ryšį su klausytojais ir leisti jiems nukeliauti į romantikų susibūrimus Brahmso namuose,  atrasti XX a. pradžios kontrastų ir skandalų pilną Paryžių, o galbūt kartu su J.S.Bachu paklaidžioti vingiuotomis Veimaro gatvelėmis...“

Scenoje Simona puikiai jaučiasi būdama viena: „Esu tarsi pilotas, kuriam paklūsta šimtai mygtukų – laikas ir garsai, emocijos, nuotaikos.“ Ji puikiai jaučiasi, grodama ir kamerinę muziką: „Ne tik dalijuosi savo gebėjimais su kolegomis, bet ypač mokausi iš jų. Vienas gražiausių dalykų, grojant kamerinę muziką, yra ne tik atlikėjų kontaktas, bet ir pačių muzikos instrumentų kalba – ar pavyks švelniems klarneto garsams susikalbėti su fortepijono bosais,  ar drįs kas imituoti prokofjevišką smuiko sarkazmą?..“

Visos trys atlikėjos kovo 23 d. 18.30 val. pasirodys Klaipėdos koncertų salėje koncerte „Su muzika – aplink pasaulį“. Menininkės paruošė išties įdomią programą, kurioje pagrindinis dėmesys skiriamas smuiko duetams. Publika išgirs ispaniškąjį Paganinį – P.Sarasatę, kuris klausytojus žavėjo virtuoziškumu ir negirdėtomis melodijomis, keistuolį B.Martinu, kuris gimė varpinėje, elegantiškąjį prancūzą J.M.Leclairą, neįprastai žavingą D.Šostakovičių ir saloniškai subtilų M.Moszkowskį.