Kvadratėlių magija

R. Jurgelio kūrybą vis dar identifikuoja kvadratėliai. Jie nuolat kinta priklausomai nuo kūrybos periodo, nuo gyvenamosios aplinkos, kultūrinio lauko, ir, žinoma, nuo kūrėjo vidinės būsenos. Tačiau, kad ir kokie jie būtų – labai spalvoti, ryškūs ar monochrominiai, būtent kvadratėliai ar jų faktūros sudaro R. Jurgelio tapybos kūrinių kodą ir matricą.

Vienu kūrybos tarpsniu abstrakčioje Ryto tapyboje buvo ryškūs žmogaus, paukščio, angelo su ratukais siluetai. Kvadratėliai tuomet praturtindavo piešinį, spalvine gama sukurdami ypatingą emocinį lauką ir kūrinio nuotaiką. Pastarojo dešimtmečio R. Jurgelio tapyba neatpažįstamai pasikeitė – nurimo spalvos, išnyko figūratyvumas, autorius atsisakė menamo ar tik nuspėjamo siužeto. Drobėse išryškėjo geometrinės tapybinės faktūros ir kūrėjo talentas vienoje spalvoje išgauti maksimumą atspalvių. Kvadratėliai niekur nedingo, jie išliko ir pasklido po visą drobę. Nebėra siužeto, lieka tik išgrynintos faktūros, spalva ir šviesa kuriamas skambėjimas ir šviesus egzistencinis liūdesys, kurį pajunti, jei pavyksta priartėti.

Naikinu tuos savo kūrinius, kurie man pačiam nepatinka.

Bet šis meditatyvinės tapybos periodas jau praeityje. „Nusibodo tie visi modernizmai, labai pasiilgau spalvų – geltonos, oranžinės“, – šypsojosi tapytojas. Spalvotus R. Jurgelio tapybos darbus liepą bus galima pamatyti Girulių bibliotekos galerijoje, o dabar, kol karantinas, meno gerbėjų dėmesiui I. Kanto bibliotekos Meno skyrius parengė virtualią R. Jurgelio piešinių parodą: https://www.biblioteka.lt/lt/galerija/ryto-jurgelio-virtuali-piesiniu-paroda.

Kuklūs, paprasti, sakralūs

Kelios nuotrupos iš pokalbio su tapytoju R. Jurgeliu:

– Kada ir kokiomis aplinkybėmis jūsų kūryboje atsirado piešinys?

– Prieš 14 metų Liudas Pranciškus paprašė sukurti iliustracijas jo poezijos knygai „Akmeninė jūra“. Pabandžiau. Rezultatu nesu labai patenkintas – piešiniai knygoje neatsiskleidė. Bet nuo to viskas prasidėjo, ir piešti tapo įpročiu.

– Ar iliustruodamas poeziją piešiniu praplečiate eilėraščio lauką, ar savaip interpretuojate patirtą emociją?

– Visaip būna. Jei eilėraštis užkabina, jei jį pajaučiu, interpretacija gimsta savaime.

– Jūsų piešiniai neįgudusiems meno vertintojams gali atrodyti kaip lengvi pabraižymai popieriuje ar pratimai miklinant ranką. Ar jūsų toks požiūris nežeidžia?

– Nesistebiu, jei žmogus, pamatęs mano piešinius, pasako: čia nieko nėra. Jam gal tikrai nėra. Piešinį jauti arba nejauti, kitaip nebūna. Nėra nė vieno piešinio, kuris būtų atsiradęs per kelias sekundes ar spontaniškai. Visi jie išdailinti, daugybę kartų perpiešti, tobulinti. Aš naikinu tuos savo kūrinius, kurie man pačiam nepatinka, kurių nepajaučiu. Mano piešiniai labai kuklūs, paprasti, net, drįstu pasakyti, sakralūs.

Jokio tuščiažodžiavimo

– Galima nujausti, kad paprasti, jautrūs piešinių motyvai, kuriuos plėtojate savo kūryboje, yra atėję iš baltiškosios simbolikos ir lietuviškos ornamentikos. Jūsų kūryboje atsikartojančiuose dangaus ir žemės ženkluose užkoduotas pasąmoninis žinojimas ir gilūs senovinės išminties klodai. Atrodo, kad kosmologinė energija visada jums buvo svarbi kuriant. Įdomu, kiek jūsų kūryboje svarbus piešinys? Ar kasdien „užsirašinėjate“ mintis ir fiksuojate vaizdinius?

– Piešinys mano kūryboje nėra svarbiausias. Nepiešiu nuolat, piešimo periodai užeina ir praeina. Jie nėra nuolatiniai, nesinešioju bloknoto ir neeskizuoju nuolat. Aktyvesnis piešimo periodas buvo Ventėje, į kurią kartais besibaigiant vasarai pavykdavo ištrūkti. Ten norėdavosi piešti ir fotografuoti.

– Ar piešiniuose užfiksuotos idėjos persikelia į tapybos darbus?

– Taip dažnai nutikdavo vasarojant Ventėje. Ta vieta mane įkvėpdavo kūrybai.

– Esate išleidęs savo piešinių knygą. Ilgai sklaidžiau ją, bandydama surasti nors kiek rašytinės informacijos – įžangą, autoriaus žodį, žinių apie leidėją – nieko neradau. Tai labai būdinga jums – jokio tuščiažodžiavimo. Lyg sakytumėte – ne čia esmė, koncentruokitės į piešinį ir patys stebėkite, kas vyksta jumyse. Gal kas nors įvyks.

– Knygoje surinkti maždaug septynerių metų piešiniai, žinoma, ne visi. Jei sudėčiau visus, knyga būtų žymiai išsamesnė. Iš visų piešinių atrinkau tik mažumą. Manau, kad esu reiklus sau.

Vizitinė kortelė

R. Jurgelis gimė 1961 m. Šiauliuose. 1972–1976 m. mokėsi Šiaulių vaikų dailės mokykloje, 1980–1985 m. studijavo dailės pedagogiką.

Nuo 1986 m. dalyvavo daugiau nei 40 jungtinių parodų ir meno projektų, surengė beveik 30 personalinių parodų, kurios eksponuotos Lietuvoje, Švedijoje, Danijoje, Latvijoje.

R. Jurgelio kūrinių yra įsigiję privatūs kolekcininkai iš JAV, Australijos, Rusijos, Vokietijos, Danijos, Švedijos.

Nuo 1995 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys, 2006 m. jam suteiktas Lietuvos meno kūrėjo statusas.

Pastarojo dešimtmečio R. Jurgelio personalinės parodos: 2019 m. – „Ribos“ Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje, 2018 m. – „Šalia tylos“ Pamėnkalnio galerijoje

Vilniuje, 2017 m. – „Balta upė“ Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje Kaune, 2014 m. – „Uždangos” Molėtų dailės galerijoje, 2012 m. – „Baltas kelias” Deimantų muziejuje Vilniuje, 2011 m. – „Už kažkelinto posūkio” A. Savicko paveikslų galerijoje Vilniuje.

Šiuo metu tapytojas gyvena ir kuria Klaipėdoje.