Ant drobės ir šilko

Parodos autorė D.Čistovaitė gimė 1970 m. Kaune. 1989–1996 m. Vilniaus dailės akademijoje baigė tapybos studijas ir įgijo magistro laipsnį. Parodose dalyvauja nuo 1993 m. 1996–2010 m. Kauno dailės gimnazijoje dėstė dailės disciplinas. 2006–2007 m. dailės mokė kamerinėje dailės studijoje „Art lub“ Kaune, užsiėmė individualia dailės terapija. Nuo 2009 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos ir Lietuvos meno kūrėjų asociacijos narė. Nuo 2010 m. gyvena ir kuria Klaipėdoje.

Dailininkė kuria aliejiniais, akriliniais, akvareliniais dažais, pieštuku, mišria technika, tapo ant šilko. Yra surengusi 16 personalinių parodų, dalyvavo 26 bendrose parodose. Jos kūrinių yra įsigiję privatūs kolekcininkai Lietuvoje, Japonijoje, Kanadoje, Švedijoje, Italijoje, Vokietijoje, Australijoje, Suomijoje ir JAV.

Ne pažadas, o sąlyga

„Ar kas nors keičiasi, kai rojus žadamas jau dabar, žemėje? Nepabaigus gyvenimo kelionės, nesurinkus visų nesėkmių, neišbandžius naujų galimybių ir neišsėmus skausmų iki dugno. Rojus, kuris egzistuotų greta blogų dienų, juodų minčių, įtampų ar net katastrofų. Ne tik kalbant apie asmeninį santykį su aplinka, bet ir išgyvenant prieštaravimus, vidinius konfliktus. Kai rojus žadamas ne sterilioje, bet gausiai priterštoje negatyvių minčių, emocijų ir įvykių teritorijoje. Kaip / ar galima juo tikėti? – svarstė menotyrininkė Danguolė Ruškienė, vertindama naujosios D.Čistovaitės parodos darbus. – Šiuo atveju rojus tampa ne pažadu, bet sąlyga. Sąlyga, kurią turi tenkinti, jeigu nori nenustoti kvėpuoti, regėti šviesą, jausti šilumą. Jeigu nori išlikti. Šis rojus – kasdienybėje, kiekvienoje pilkoje akimirkoje. Jeigu sugebi jį pastebėti, atpažinti, laimi rytojų, taip laimėdamas gyvenimą.“

Čia vietos užtenka viskam

Anot menotyrininkės, „Dalios Rojus – būtent toks. Jis yra ne kažkur, atitrūkęs nuo mūsų ir veikiantis kaip masalas ar pažadas ateityje, bet toks, kuris įsiterpia kiekvienoje dienoje, kiekvienoje sekundėje. Jos Rojus – saugi ir jauki erdvė, kurioje yra visos sąlygos tarpti žmogaus sielai. Šiame Rojuje, nors ir vingiuotu dvasinių ieškojimų keliu, visuomet pasiekiama vidinė harmonija, santarvė su pasauliu. Čia vietos ir laiko užtenka viskam: savęs (at)pažinimui, suvokimui, kad esi visatos dalis; elementariai, paprastai, bet neretai sunkiai pasiekiamai meilei; prigimtiniam, tačiau vis sparčiau blunkančiam ryšiui su gamta, praeitimi ir istorija.

Šiame Rojuje, nors ir vingiuotu dvasinių ieškojimų keliu, visuomet pasiekiama vidinė harmonija, santarvė su pasauliu.

Dalios Rojus – ir ramybės oazė, poilsio, jėgų atgavimo vieta, kur įmanomos beveik visos bendravimo, taip pat ir nebendravimo formos. Vieta, kurioje galimi bet kokie pasirinkimai, priklausantys ne tik nuo proto, gilių apmąstymų, bet ir nuo atsitiktinių, neįpareigojančių minčių, spontaniškų emocijų, fragmentiškų pastebėjimų, nuo bet ko. Dalia siūlo Rojų kaip rezervuarą, kuriame tiesiog gali „susirinkti“ save, kad tai padaręs vėl galėtum grįžti į tai, ką trumpam buvai palikęs, – į kasdienybę su jos visomis spalvomis, šviesomis, taip pat ir tamsomis. Susitikti su tais, kuriuos nori apkabinti, šalia savęs matyti nuolat, ir tais, kuriuos mieliau aplenktum arba iš viso būtum nepažinęs. Jos Rojus – tai, ko reikia kiekvienam kiekvieną dieną ir kiekvieną akimirką, jeigu nori laimėti rytojų ir gyvenimą.“

Paroda Baroti galerijoje veiks iki lapkričio 16 d.