Visąlaik sieksniu priekyje

Spektaklis perkels žiūrovus į nuotaikingą, absurdiškų situacijų ir fantasmagorinių ritualų kupiną pasakojimą apie žmogaus gyvenimą. Herojų nuo gimimo lydi laimės pažadas. Vaikystėje jis galvoja, kad laimingas bus užaugęs. Paauglystėje patiria pirmuosius romantinius santykius, kurie jam žada amžiną laimę. Suaugęs herojus prisigalvoja kuo įvairiausių, dažnai pragmatinių sąlygų, kada bus laimingas: kai turės namą, kai turės vaikų, kai nebereikės dirbti, kai vaikai užaugs, kai turės anūkų ir t. t.

Pranašystės vedamas jis susiduria su keisčiausiomis būtybėmis – pabaisomis, deivėmis, titanais, išminčiais ir kaukučiais. Panašiomis į kiekvieno iš mūsų kasdien sutinkamas. Paveiktas būtybių herojus patiria nušvitimus ir nutamsėjimus, pakilimus ir nuosmukius, panašius į kiekvieno iš mūsų patiriamus.

Tačiau jokie gyvenimo kelionės iššūkiai neišstumia vis giliau į pasąmonės dirvą šaknis leidžiančios pranašystės: miglotoje, paslaptimis apipintoje ateityje – tik ne čia ir dabar – herojaus laukia dvasinis ir emocinis, totalus ir baigtinis išsipildymas, kuris tikrai įvyks. O įvykęs jau niekada nesibaigs.

Keturios funkcijos

Spektaklio dramaturgija sukurta remiantis senųjų tautų – senovės graikų, inkų, hinduistų, baltų ir daugelio kitų – pasaulio sukūrimo, herojų mitais, taip pat vieno žymiausių XX a. lyginamosios mitologijos mokslininkų Josepho Campbello mintimis. Pasak jo, tinkamai veikiančios mitologijos atlieka keturias funkcijas.

Pirmoji – sužadinti ir palaikyti individualų nustėrimo ir dėkingumo visatos slėpiningumui jausmą ne tam, kad gyventume apimti baimės, o kad suvoktume dalyvaujantys jame. Kita gyvosios mitologijos funkcija, anot J.Campbello, turėtų atliepti ir pateikti visatos vaizdą, atitinkantį nūdienos žiniją, žmonių, kuriems ši mitologija skiriama, mokslą ir veiklos sritis.

Trečiąją mitologijos funkciją mokslininkas apibrėžė kaip tai, kas pagrindžia, palaiko ir įdiegia tam tikros moralinės sanklodos, tiksliau – visuomenės, kurioje individui reikės gyventi, normas. Ir ketvirtoji stadija – žingsnis po žingsnio vesti sveiką, stiprų ir dvasiškai darnų žmogų per visą įsivaizduojamą naudingo gyvenimo laiką.

Kodėl bijome psichoterapeuto

Kūrėjų manymu, paradoksalu, kad šiuolaikiniame pasaulyje žmogus, nors ir turintis globalios komunikacijos priemones, yra atitrūkęs nuo bendruomenės ir jos gyvenimiškos patirties, kuri apimtų ne tik mus supantį pasaulį, racionalias žinias, bet visų pirma padėtų suprasti savo vidines būsenas, nuotaikas, emocinius išgyvenimus, sapnus, nerimą ir džiaugsmą. Padėti suvokti save pasaulyje skirtingais gyvenimo etapais – vienas iš svarbiausių senųjų mitologijų vaidmenų.

Šiandieniame pasaulyje mitologiją atstoja šiuolaikinė psichoterapija, o šamano, sielos vedlio vaidmenį keičia psichoterapeutas. Tačiau visuomenėje vis dar gajus ydingas požiūris į psichoterapiją: pasinaudoti psichologo pagalba yra tarsi silpnybės, nukrypimo nuo normos požymis.

Iš tiesų kiekvienam naudinga apie savo vidinį pasaulį papasakoti kitam žmogui. Tai juk padeda ir pačiam žmogui suprasti, kas su juo vyksta, koks dabar jo gyvenimo etapas ir kaip ką nors pakeisti.

Šis spektaklis – mitas apie šiuolaikinio žmogaus pasimetimą tarp tikslų, iliuzijų, prioritetų, taip pat apie netikrumo jausmą ir vienatvę šiame jausme.

Unikali auralinė patirtis

Kūrybinio proceso pradžioje komanda specialiai šiam spektakliui gamino styginius, mušamuosius ir pučiamuosius instrumentus. Atlikta daugybė eksperimentų, siekiant išgauti kuo gražesnius ir įvairesnius garsus iš įvairių medžiagų – medžio, metalo, plastiko. Ir tikrai pavyko.

Instrumentai atrodo ypač keistai, tačiau švarus ir profesionalus skambesys primena styginį kvartetą, folklorinius instrumentus ir net elektrines ir bosines gitaras. Šių rankų darbo instrumentų ir elektronikos sintezė formuoja išskirtinį spektaklio garsų pasaulį: nuo kosminių sci-fi garsiukų iki jaukaus paukštukų čiulbesio, nuo dramblių baubimo iki pirmykštį karą menančio būgnų dundesio.

Spektaklio kompozitorius – Kristupas Biržietis, kostiumų dailininkė – Erika Jankauskaitė, garso režisieriai – Edvinas Vasiljevas ir Lukas Feser, šviesų dailininkas – Justas Bø.

Meditatyvi atmosfera, kuriama neįprastų akustinių instrumentų garsais, šviesa ir šešėliais, bei įtaigus, prisotintas mistikos mitas paverčia spektaklį unikalia, kolektyvinei terapijai prilygstančia patirtimi. Tokios šiuolaikinė visuomenė, gyvendama mokslo, technologijų, informacijos ir faktų pasaulyje, atsiedama savo sąmonės gyvenimą nuo bet kokios perkeltinės prasmės ir tikėjimo ta prasme, pamažu netenka.

Vaidina aktoriai Jūratė Martinaitytė, Donatas Mickūnas, Solveiga Reklaitytė, Samanta Pinaitytė-Maiskienė, Angelina Daukaitė, Laurynas Luotė, Paulius Kavoliūnas, Ramunė Degutytė, K.Biržietis. Spektaklio trukmė – 70 min.

Premjera – vasario 25 d. 18.30 val. ir vasario 26 d. 19 val. Klaipėdos kultūros fabrike (Bangų g. 5 A). Bilietus platina „Tiketa.lt“.