„Grįžti namo pavargusi, bet su labai gera ramybe, su vidiniu džiaugsmu, kad viskas gerai, kad pandemija nenusmukdė nei lygio, nei žiūrovų noro eiti į teatrą ar mūsų pas žiūrovą“, – pavykusia kelione į Vroclavą džiaugėsi aktorė Regina Šaltenytė.

Ji pasakojo, kad kiekviena išvyka į užsienį net ir įprastomis aplinkybėmis yra šventė – proga vaidinti ne tik savam žiūrovui, bet ir kalbančiam kita kalba, „jei jis priima tavo spektaklį, tai didelis džiaugsmas“.

Viešint Vroclave, aktorės nuomone, ryšį su publika tikrai pavyko užmegzti, „mums patiems E. Nekrošiaus spektaklis yra lyg kokios mišios, meditacija – tai persidavė ir žiūrovams, o tai labai smagu. Girdėjau tokių atsiliepimų, kad jei pavargo skaityti titrus, o teksto ten nemažai, žmonės tiesiog žiūrėjo į sceną ir vėliau sakė, kad iš jos eina tokia stipri energetika, kad supranti, jog dalyvauji apeigose. Čia juk ir buvo E. Nekrošiaus paslaptis – jis savo spektakliais sugebėdavo sukurti tokią atmosferą, kad įtraukdavo visus – ir aktorius, ir žiūrovus“.

Pasak R. Šaltenytės, ją net stebino neįtikėtinas žiūrovų susikaupimas ir įsiklausymas, „įprasta, kad suskambėtų telefonas, kažkas sukosėtų, muistytųsi, o šiuo atveju tvyrojo tyla. Buvo labai stiprus ryšys su žiūrovais. „Kalės vaikai“ tekstu sunkus spektaklis, tad jį žiūrėti užsieniečiui dvigubas darbas, bet jutome, kad esame vieningas orkestras su žiūrinčiaisiais“.

„Dialog“ festivalyje „Kalės vaikai“ rodyti du kartus, taip pat vyko susitikimas su publika.

Spektaklį į šį prestižinį festivalį lydėjęs teatro vadovas T. Juočys minėjo, kad lenkų publikai E. Nekrošius labai patinka, „jie jo fanai. E. Nekrošius ten sukūrė ne vieną svarbų spektaklį ir paskutinis spektaklis jo gyvenime buvo kurtas Lenkijoje“. Anot teatro vadovo, buvo justi, kad publika įsiklausė ir įsižiūrėjo, „festivaliniai spektakliai paprastai yra skirti žmonėms, kuriems teatras rūpi labai giliai. Matėsi, kad į „Kalės vaikus“ susirinkę žmonės skaito sudėtingus tekstus, juk šis spektaklis net mums, lietuviams, sudėtingas. Vėliau vykusiame pokalbyje skambėję gilūs klausimai dar kartą patvirtino, kad buvo labai įsiklausyta ir įsižiūrėta“.

Kelionė į Vroclavą – pirmoji po pandeminio užsidarymo. Teatrui tai – nemaža šventė. Patvirtinimas, kad gyvenimas tęsiasi toliau. Į Vilnių tuoj išlydėsimas O. Koršunovo spektaklis „Mūsų klasė“ yra geras pavyzdys, kaip sudėtingas laikotarpis paveikė įprastą ritmą – spektaklį į sostinę buvo planuota vežti jau du kartus, bet abu kartus dėl pandemijos ribojimų to padaryti nepavyko. „Du kartus „Mūsų klasę“ teko atšaukti jau išvažinėjant iš Klaipėdos. Tai – fundamentalus ir reikšmingas spektaklis, norime jį pristatyti Vilniaus publikai. Pandemija sutrukdė „Mūsų klasės“ gyvenimą, bet norime jį sugražinti“, – sakė T. Juočys.

„Mūsų klasė“ kurta remiantis tikrais įvykiais nedideliame Lenkijos miestelyje Antrojo pasaulinio karo metu. To miestelio gyventojai uždarę daržinėje sudegino vietos žydų bendruomenę – žmones, su kuriais gyveno šalia, kuriuos pažinojo. „Šis spektaklis primena, kad negalime pamiršti, turime prisiminti, kad tai niekada nepasikartotų. Žmonija neturi teisės leisti tam pasikartoti“, – kalbėjo T. Juočys.

Spektaklyje nuo sudeginimo išgelbėtą ir bene ilgiausiai iš visų „Mūsų klasės“ personažų išgyvenančią Rachelę vaidinanti Regina Šaltenytė pasakojo, kad jai svarbiausia nužmogėjimo tema. „Spektaklio medžiagoje daug temų ir potemių, bet man skaudžiausia nužmogėjimo tema. Augi kartu su klasioku, su draugu, pasikliauji juo, žaidi kartu, mokaisi, myli ir tada išduodi. Man nesuvokiama ta nužmogėjimo riba. Kokia baisi amplitudė tarp žmogaus gerumo ir žiaurumo. Kaip tas virsmas žmoguje įvyksta ir kaip jis paskui gali su tuo gyventi? Ar gali gyventi pilnavertį gyvenimą?“

Anot aktorės, baisiausia, kad negalima atsiriboti nuo istorijos, nes ji linkusi kartotis, „ar mes daromės išvadas? Žiūrint į šias dienas, atrodo, kad vargu bau. Nuo ko tai priklauso? Man šie dalykai kelia daug didelių klausimų“. R. Šaltenytė svarstė, kad didelis blogis prasideda nuo mažų dalykų, tad žmogus turi visada budėti, neleisti nutilti vidiniam sąžinės balsui, „spektaklyje globalūs, universalūs dalykai. Bet ir mes kiekvieną dieną darome mažyčius nusikaltimėlius, kažką išdaviau, kažką pamelavau, kažkur išsisukau, čia užsimerkiau, o čia prisimerkiau – nuo to viskas prasideda. Viskas prasideda nuo mažų melų ir mažų niekšybių“.

Vilniuje „Mūsų klasė“ bus rodoma spalio 27 ir 28 dienomis Valstybiniame jaunimo teatre. 28 d. 16 val. prieš spektaklį rengiamas susitikimas su režisieriumi. Jame taip pat dalyvaus scenos menų kritikė Aušra Kaminskaitė, Nacionalinės bibliotekos Judaikos tyrimų centro atstovė Miglė Anušauskaitė bei Klaipėdos dramos teatro meno vadovas Gintaras Grajauskas.

Spalį Klaipėdos dramos teatre keliauja ne tik spektakliai – teatro vadovas vyko į Rusiją, o teatro meno vadovas į Vengriją bei Slovėniją – jau dėliojama 2022 m. tarptautinio teatro festivalio „TheATRIUM“ programa ir planuojami tolimesni Klaipėdos dramos teatro gastrolių maršrutai. „Nepaneigsi, geras jausmas, bet reikia save valdyti, kad neapsigautum, jog pandemija jau praeityje. Spektakliai vyksta, bet yra ir trikdžių – poros planuotų spektaklių nepavyko pamatyti, nes tiek viename, tiek kitame pagrindinė aktorė susirgo kovidu“, – apie atsinaujinantį tarptautinį gyvenimą atsargiai kalbėjo G. Grajauskas. Kol kas į „TheATRIUM“ programą nusižiūrėtas Vengrijos nacionaliniame teatre slovėnų režisieriaus Aleksandar Popovski pagal Michailo Bulgakovo romaną kurtas spektaklis „Meistras ir Margarita“. Tikimasi, kad jau ateinančios vasaros pradžioje šį spektaklį bus galima pamatyti Klaipėdoje.

„Iš esmės pagrindinis mano kelionės tikslas buvo susitarti dėl mūsų pačių gastrolių. 2022 m. pavasarį važiuosime į Vengrijos nacionalinio teatro organizuojamą tarptautinį teatro festivalį „MITEM“, taip pat į Slovėnijos nacionalinį teatrą Maribore. Vešime pas mus kurtą Agatos Dudos-Gracz spektaklį „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“, – pasakojo G. Grajauskas. Anot jo, slovėnai spektaklį jau buvo matę Klaipėdoje ir liko juo sužavėti, o Vengrijoje pokalbis dėl gastrolių vyko neįprastai greitai, „pakako parodyti lietuvišką spektaklio bukletą su nuotraukomis, nespėjau net plačiau pristatyti, už geros minutės sulaukiau tvirto „imam“.

Teatro meno vadovas pabrėžė, kad gastrolės teatrui yra svarbios, „ypač šiuo pandeminiu laiku – pamatai, kad pasaulis tebegyvas, niekas nesustojo, žmonės gyvena ir yra vilčių, kad pandeminio laikotarpio sunkumai pasibaigs, gal net ilgai netrukus. Na, o aktoriams gastrolės visada yra nuotykis – naujų scenų, žiūrovų įvaldymas, naujų kontaktų mezgimas. Be to, tai ir Lietuvos, Klaipėdos vardo garsinimas užsienyje. Labai džiaugiuosi, kad Klaipėdos dramos teatras ir festivalis „TheATRIUM“ jau turi gerą reputaciją, niekam nebereikia nieko įrodinėti“.

Beveik savaitę Maskvoje, Rusijoje, praleidęs T. Juočys savo ruožu pasakojo, kad kiekvieną dieną lankėsi įvairiuose spektakliuose, „reikėjo pabaigti su režisieriumi Dmitrijumi Krymovu pradėtą pokalbį. Dabar mačiau tris jo spektaklius, mano atvykimas sutapo su ten vykusiu festivaliu „Teritorija“, tad apsilankiau ir jame. Planuojame į „TheATRIUM“ atsivežti D. Krymovo kurtą Antono Čechovo „Žuvėdros“ interpretaciją, pavadintą „Kostikas”. Šio režisieriaus scenografija dažniausiai nėra paprasta, jis kuria neįprastose erdvėse, ne viską galime pritaikyti sau. Šis spektaklis – vienas stipriausių D. Krymovo darbų ir labiausiai pritaikomas kitoms scenoms“. Kultinis rusų režisierius Klaipėdoje jau lankėsi praėjusią vasarą, „TheATRIUM“ metu rengė meistriškumo klasę aktoriams.