Pastatų likimo nesvarsto

Oficialiame Klaipėdos savivaldybės pranešime teigiama, kad per 14 mėnesių nuo darbų pradžios ši aikštė, pėsčiųjų takai, fontanas bus atnaujinti, įrengti dviračių takai, scena, vaikų žaidimų aikštelė, sumontuoti suoliukai, šiukšliadėžės, vazonai gėlėms.

Vaidilos bei mitinių būtybių aitvaro ir bilduko skulptūros, sukurtos Violetos Skirgailaitės ir Dmitrijaus Jefremovo, pagal projektą bus restauruotos ir sugrąžintos į fontaną.

Visą šią erdvę po atnaujinimo ketinama stebėti vaizdo kameromis.

Kol kas neaišku, koks bus aikštę supančių pastatų likimas. Buvusi parduotuvė, restoranas ir kino teatras jau seniai privatizuoti ir netekę savo pirmapradžio veido. Kelis dešimtmečius juose veikia baldų komisas, restoranas "Piteris" ir parduotuvė "Technorama".

"Dabar yra kur kas svarbesnių darbų, nei rūpintis privačių namų likimu", – teigė Urbanistinės plėtros bei Miesto ūkio departamentams vadovaujantis Kastytis Macijauskas.

Negaila: E.Malinausko atmintyje išliko daugybė istorijų, susijusių su ypatinguoju darbu, jį primena ir iš ąžuolo išdrožtas sostas. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

Klaipėdiečiai kartais stebi neįprastą situaciją, kai dviračiais po Klaipėdą ir apylinkes važinėjantys užsieniečiai sustoja šioje aikštėje, fotoaparatų objektyvus kreipia į vos pastebimą medinę trijų figūrų skulptūrą, bando šnekinti prastokai angliškai kalbančius praeivius.

Galima tik spėti, kad atvykėliams smalsu užfiksuoti sovietmečio reliktus. Ar jie supranta, kokią reikšmę aštuntajame dešimtmetyje tai turėjo klaipėdiečiams, tenka abejoti.

Karūną turi ne visi

Vienintelis tuomet miesto dienraštis "Tarybinė Klaipėda" ne kartą rašė apie medines skulptūras.

"Skulptūros labai stilizuotos, dekoratyvios, bet kol kas sunku spręsti apie jų ryšį su aikšte bei aplinkiniais fasadais, kadangi aikštė neapželdinta, nebaigtas įrengti baseinas, kuris nemaža dalimi nulems skulptūrų dekoratyvumo įspūdį", – 1972 m. skelbė laikraštis.

Aitvaro, Bilduko ir Vaidilos skulptūros baseinėlyje stovi iki šiol.

Atmintis: figūros buvo karūnuotos metalo plastika. (Bernardo Aleknavičiaus nuotr.)

Tiesa, tik Aitvaras dar turi metalinę karūną, kitos dvi figūros tokių metalinių detalių neteko jau seniai.

Žinovų teigimu, neprižiūrimos skulptūros baseinėlyje pradėjo pūti. Apsuptos akį rėžiančiomis reklamomis išmargintų pastatų jos tarsi susigūžė ir tapo nepastebimos.

Geriausias kino teatras

"Vaidilos" vardą gavęs tuomet naujasis kino teatras pirmąjį filmą parodė 1971 m. birželio 16 dieną. Tai buvo tarybinė juosta apie dailiojo čiuožimo žvaigždes "Žydrasis ledas".

Antroji kino juosta, parodyta plataus formato ekrane, buvo "Imperijos žlugimas", trečioji – "Bėgimas".

Vėliau į šį kino teatrą žmonės plūdo žiūrėti tada daugelio pamėgtų indiškų filmų, vokiškų ir jugoslaviškų apie indėnus, prancūzų komedijų, į kurias gauti bilietų būdavo ypač sunku.

"Niekada neužmiršiu, būtent "Vaidiloje" 1972-ųjų  pradžioje pirmą kartą pamačiau nepakartojamą filmą "Muzikos garsai". Paskui daugybę kartų žiūrėjau jį ne tik kino teatre, bet ir per televiziją, bet pirmasis įspūdis buvo neišdildomas, nieko panašaus iki tol nebuvau mačiusi", – pasakojo klaipėdietė Irena Petrauskaitė.

Vizija: architektas A.G.Tiškus norėjo aikštei suteikti jaukumo, todėl pritarė medinėms puošmenoms. (Bernardo Aleknavičiaus nuotr.)

Moters šeima 8-ajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje gyveno netoli naujojo kino teatro. Kiemo vaikai karštas vasaros dienas leisdavo prie baseino, kuriame ne tik pliuškendavosi, kartais jis tapdavo ir tualetu.

Ilgas eiles prie kino teatro bilietų kasos prisimena visi vyresni klaipėdiečiai.

Blatas (produktų ar paslaugų gavimas pasinaudojant pažintimis) veikė ir geidžiant bilietų į vienintelį Klaipėdoje plačiaformatį kino teatrą.

Buvo kokteilių baras

1971 m. lapkričio 26-ąją "Tarybinė Klaipėda" pranešė, kad jau visai netrukus trečiojo gyvenamojo rajono visuomeniniame centre ruošiamasi atidaryti stambią visuomeninio maitinimo įmonę – restoraną "Bildukas".

Žurnalistą po tada dar neveikiantį restoraną vedžiojo jo administratorius Alfonsas Garšva ir direktorius Julius Židonis.

Jie pasakojo, kad pirmajame aukšte numatyta įrengti visokias pagalbines patalpas, sandėlius, rūbinę ir tuo metu didžiausią mieste kulinarijos cechą, kuris savo gaminius žadėjo tiekti ne tik restorano lankytojams, bet ir kulinarijos parduotuvei Kauno gatvėje.

Edvardas Malinauskas / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Antrajame aukšte buvo įrengta 120 vietų kavinė ir kokteilių baras, kuriame žadėta sumontuoti labai spalvingą apšvietimą.

Vasarą verandoje ant stogo ketinta sutalpinti dar 70 restorano lankytojų.

Trečiajame aukšte buvo įrengtos dvi banketų salės, viena mažytė – 20 vietų, kita skirta 100 svečių. Didesnė banketų salė ekskursijos metu jau buvo papuošta iš virvių pintais voratinkliais, apšviestais iš apačios.

Dar prieš restorano atidarymą skelbta, kad restorane dirbs apie 110 žmonių, jame ketinta įdarbinti daugiausia jaunus, ką tik prekybos mokyklas baigusius jaunuolius.

Turėjo savo orkestrą

Vaikštinėdami po dar neveikiantį restoraną jo direktorius ir laikraščio korespondentas pamatė trečiajame aukšte repetuojančius estradinio orkestro muzikantus, kuriems vadovavo Stasys Baločka.

Klaipėdietė Rima Radžiuvienė prisiminė, kad jos mamos jubiliejų šeima su giminaičiais šventė banketinėje restorano salėje, o svečius linksmino buvęs sukaktuvininkės mokinys, tada garsus dainininkas Simonas Donskovas.

"Visas restorano interjeras panašus į lietuvišką dūminę pirkią. Labai tinka ir pavadinimas "Bildukas". Tai – geraširdis, švelnus, niekam blogo nedarantis velniukas", – prieš daug metų gyrė restoraną žurnalistai.

Simbolis: ant "Aitvaro" parduotuvės sienos kabojęs medinis pano anuomet buvo tarsi firminis Klaipėdos ženklas. (Bernardo Aleknavičiaus nuotr.)

Pirmąjį kepsnį restorane žadėta iškepti 1971 m. gruodžio 1 dieną, tačiau, pažado įvykdyti nepavyko. Gruodžio 28 d. spaudoje vėl paskelbta, kad netrukus "Bildukas" turėtų pradėti veikti. Ko gero, duris jis atvėrė tik kitų metų pradžioje.

Laikraštis skelbė, kad 1972 m. valgyklų, restoranų, kavinių treste vyko geriausiojo darbuotojo konkursas, kuriame dalyvavo dešimtys visuomeninio maitinimo įstaigų atstovų. Miesto laikraštis skelbė, kad tarp realiausių pretendentų buvo ir restorano "Bildukas" padavėjas V.Šimkevičius.

Tapo kino aikštele

"Aitvaras" – gerosios į namus turtus nešančios dvasios vardas, suteiktas parduotuvei, turėjo byloti apie prekių gausą joje. Ilgą laiką čia buvo parduodamos prekės vyrams.

Tiems, kas norėtų pamatyti, kaip aikštė atrodė 1973-iaisiais, galima patarti pažiūrėti internete nesunkiai prieinamą tais metais M.Gorkio kino studijoje sukurtą valandos trukmės meninį filmą "Lašas jūroje".

Niekinio siužeto filmas apie pirmokėlį Vitią Siniciną, kuris pirmąją mokslo metų dieną labiausiai norėjo išmokti švilpti, būtų neįdomus, jei didžioji jo dalis nebūtų nufilmuota Klaipėdoje ir ypač aikštėje tarp "Bilduko, "Aitvaro" ir "Vaidilos".

Klasė, kurioje mokėsi filmo herojus, filmo kūrėjų buvo įrengta kitapus Taikos prospekto, Miestų statybos projektavimo institute. Matyt, filmo kūrėjams klaipėdietiška architektūra pasirodė jauki ir verta pasigėrėjimo.

Nepaisant to, 1972 m. spalio pabaigoje laikraštyje buvo pliekiami Miestų statybos projektavimo instituto Klaipėdos skyriaus specialistai, kurie ne tik blogai suplanavo trečiąjį, ketvirtąjį ir penktąjį kvartalus, bet ir neišsprendė susisiekimo tarp mikrorajonų reikalų.

"Rimtas abejones kelia "Vaidilos" kino teatro ir visuomeninio prekybinio centro IV gyvenamajame rajone išdėstymas pagrindinių miesto magistralių atžvilgiu", – rašė "Tarybinė Klaipėda".

Parengė tris projektus

Į filmo "Lašas jūroje" kadrą ne kartą pateko ir mitines figūras vaizduojančios medinės skulptūros, ir jas supęs baseinas.

Bet ant tuometės parduotuvės "Aitvaras" sienos Edvardo Malinausko sukurto medinių figūrų, vaizduojančių kuršius žvejus, pano dabar nematyti, siena – balta.

Kiekvienam dėstytojui daviau medienos ir liepiau išsidrožti po krėslą.

Alfredas Gytis Tiškus, suprojektavęs aikštę, tuo metu buvo vienas žymiausių Lietuvos architektų. Architektas buvo geras piešėjas ir pats suprojektavo bei užsakė pagaminti medines restorano "Bildukas" užrašo raides.

Su jomis susijęs tarybinį gyvenimą gerai atspindintis atvejis. Kai raidės jau buvo pagamintos, jas kabinant paaiškėjo, kad jos išlindo bene per 20 centimetrų.

Pasirodo, statybininkai pavogė pastato plytų per porą eilių. Architektui teko suktis iš situacijos ir ieškoti, kaip išspręsti problemą.

Kai buvo pastatytas "Aitvaras", siena palei Taikos prospektą buvo pilka.

Jai apipavidalinti buvo surengtas konkursas. Tapybos darbais jau tada garsėjęs E. Malinauskas taip pat dalyvavo konkurse ir parengė tris projektus: vienas buvo iš metalo, kitas – piešiniai ant sienos. Abu komisijos buvo atmesti.

"Mudu su A.G.Tiškumi buvome vienos sielos, abiem patiko viskas, kas sena. Kai pasiūliau padaryti pano iš ąžuolo, padariau maketą, jam tiko. Vežėme jį į Vilnių", – prisiminė E.Malinauskas.

Ąžuolinis pano buvo aštuonių metrų aukščio, 30 metrų pločio ir užėmė visą sieną.

Pačią mintį daryti būtent kuršius su kurėnais sugalvojo autorius. Jis tuo metu pats turėjo rusniškių žvejų jam padarytą kurėną ir mėgo juo plaukioti mariomis.

Miesto vizitinė kortelė

Pano pagaminti buvo atvežta daug ąžuolo medienos. E.Malinauskas neleido pjaustyti lentų, lenktą medį panaudodavo laivo priekiui, taip parodydamas tauraus medžio grožį. Kūrinys buvo be galo sunkus, siena būtų jo neišlaikiusi.

Kitoje išorinės parduotuvės sienos pusėje teko sumontuoti metalinį karkasą, varžtus gręžti per ąžuolo lentas, sieną ir metalą. Tik taip sunkus pano laikėsi.

Pasak E.Malinausko, Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys stengėsi, kad pano būtų prižiūrimas – kiekvienais metais mediena būdavo impregnuojama, siena perdažoma. Taip jis kabojo daugiau nei 30 metų.

"Buvo itin iškilmingas atidarymas, bet aš buvau labai kuklus ir kvailas, kvietimą į tas iškilmes gavau, bet nenuėjau. Pats nežinau, kas man šovė į galvą. "Kuršiai" buvo tapę savotiška Klaipėdos vizitine kortele. Klaipėdą nuotraukose ir filmuose atpažinti buvo galima būtent iš medinio pano. Buvo išleistas vokas su mano darbu, pagaminti maišeliai su šia siena, žodžiu, ji tapo labai populiari", – pasakojo E.Malinauskas.

Kūrėjas prisiminė, kad už tą didelį darbą jam buvo atlyginta įdomiai. Tiesa, gauto užmokesčio autorius neprisiminė, matyt, jis nebuvo įspūdingas. Sumokėta ne sutartinė suma, atlygis paskaičiuotas pagal visasąjunginį kainyną.

Tada už meno kūrinius labai keistai mokėdavo. Pavyzdžiui, jei metalo darbas puošė sieną, mokama buvo ne už visą vaizdą, o pamatuojama aplink darbą po penkis centimetrus, išmatuojamas plotas ir sumokama tik už jį.

Į parduotuvę, kurios sieną papuošė savo kūriniu, E.Malinauskas tikino užsukdavęs retai.

"Prisipažinsiu, dar dabar nešioju "Aitvare" pirktus rūbus. Pamenu, kartą man reikėjo kostiumo. Matuoju matuoju, kelnės tinka, švarkas – ne. Pardavėjos sukeitė kostiumų dalis, taip ir išėjau su kelnėmis nuo vieno, švarku nuo kito kostiumo", – dalijosi prisiminimais dailininkas.

Medžio užteko ir baldams

Prisimindamas "Kuršių" kūrimo laiką dailininkas papasakojo mažai kam žinomą epizodą. Tuo metu jis jau vadovavo neseniai įkurtai A.Brako dailės mokyklai, menininkas buvo pirmasis jos direktorius.

Mokykla įsikūrė Paryžiaus Komunos gatvėje, Michaelio Rumpo dvare.

Rūsyje, kur senais laikais galbūt būdavo džiovinami kumpiai, E.Malinauskas sugalvojo įrengti salę pobūviams ir paprašė miesto valdžios leidimo tai padaryti.

Iš tų pačių nuo pano gamybos likusių ąžuolų buvo pagamintas didelis stalas.

"Kiekvienam dėstytojui daviau medienos ir liepiau išsidrožti po krėslą. Dirbtuvėje turiu savo paties išdrožtą sostą primenantį krėslą ir tapytojo Angelo Gabrielaičio kėdę. Kiekvienas darė pagal savo būdą. Tame rūsyje net A.Žalys svečius vaišindavo, mes, mokytojai, mėgdavome pasėdėti. Jei kuris mokytojas į pamokas ateidavo girtas, tempdavau į rūsį, užrakindavau ir pats jo pamokas vesdavau", – atviravo dailininkas.

Kai pastatą įsigiję naujieji šeimininkai atėjo pas dailininką, kalbino jį mandagiai. E.Malinauskas yra nusifotografavęs ardomo pano fone, tada vaidino verkiantį, tačiau dabar nuoskaudos pasakojo nejaučiantis.

Gaila tik nežinia kur nukeliavusio darbo. Tiesa, dailiai išdrožinėtas vėtrunges nuo kurėnų autorius spėjo pasiimti.

"Aš ant nieko ir nepykstu. Juk atlikau darbą, gavau už tai pinigus ir tuo mano misija baigta. Dabar prie naujų stiklinių pastatų medžio nepritaikysi, bet tais laikais, kai mieste nebuvo jokios puošybos, medis labai tiko", – kalbėjo E.Malinauskas.