Grįžo lyg namo

Susitikimas vyko Klaipėdos dramos teatre. Tai daugeliui žiūrovų tapo dar viena knygų mugės surengta švente. Netikėtai viduryje renginio per garsiakalbį nuskambėjęs raginimas aktoriams ruoštis išeiti į sceną tik sustiprino viešnagės teatralų namuose įspūdį.

Į kamerinę salę įžengusį V.Anužį žiūrovai pasitiko džiaugsmingais šūksniais ir plojimais.

33 metus Klaipėdoje dirbęs aktorius Klaipėdoje – vis dar savas, laukiamas ir labai mylimas. Į knygos pristatymą atėjo daug buvusių jo studentų.

Knygos autorė – menotyrininkė, kultūros publicistė Elvina Baužaitė dėl sveikatos problemų dalyvauti knygos pristatyme negalėjo, tai padaryti padėjo teatrologė dr. Daiva Šabasevičienė. Nacionalinės premijos laureatą V.Anužį ji publikai įvardijo polifonišku ir pristatė ne tik, kaip dirbantį visuose Lietuvos miestuose, bet ir vaidinantį visuose šalies teatruose.

Nesibaimindama nuostabos menotyrininkė V.Anužį palygino su dieduku iš XIX amžiaus, turėdama omenyje ne aktoriaus amžių, o jo žinių bagažą.

Menotyrininkė V.Anužį palygino su dieduku iš XIX amžiaus, turėdama omenyje ne aktoriaus amžių, o jo žinių bagažą.

J.Miltinis pasakė tiesą

Kuo toliau, tuo labiau vertinamas režisierių, kviečiamas atlikti įvairiausius vaidmenis aktorius nelengvai skynėsi kelią į populiarumą.

Prisipažinęs, kad gimtajame Panevėžyje buvo berniukas, kaip ir kiti – važinėjo dviračiu, rūkė, naktimis palikdavo patikusioms mergaitėms ant palangės gėlių. Dar nuo mažens puikiai gebėjo pamėgdžioti žmones, ir ne tik jų judesius bei kalbėseną, bet ir rašyseną.

Smalsiam vaikui reikėjo daugiau. Tada jo dėmesį patraukė legendinė šio miesto asmenybė Juozas Miltinis. Patekęs į režisieriaus teatro studiją V.Anužis ėmė svajoti apie aktorystę.

Išleisdamas mokytis į Maskvą vieną jauniausių savo mokinių J.Miltinis nustebino V.Anužį – apkabino ir pasakė: "Tu labai labai gailėsiesi, bet bus per vėlu."

V.Anužis pripažino, kad aktoriaus profesija – be galo sunki ir gali būti net tragiška. Juk yra aktorių, kurie visą gyvenimą laukia ir nesulaukia išgarsinančio vaidmens ir juos pastebinčių režisierių.

O po studijų Maskvoje J.Miltinis jo neįsileido į teatrą. Taip V.Anužis atsidūrė Klaipėdoje, kur jo kelias taip pat nebuvo rožėmis klotas.

Pristatymas: knygos apie V.Anužį pristatymas vyko Klaipėdos dramos teatre. Vytauto Petriko nuotr.

Atskleidė nepatogią tiesą

"Pirmasis mano įspūdis apie Klaipėdą buvo labai netikėtas. Buvo žiema, persikėliau keltu į Smiltynę ir nustebau pamatęs – iš sniego augo žolė! Tik vėliau supratau, kad čia taip gali būti", – apie pirmą emocinę pažintį su Klaipėda pasakojo aktorius.

Tais 1978-aisiais jis pradėjo dirbti Klaipėdos dramos teatre ir dėstyti tuometės Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų studentams.

Apie visa tai ir ne tik V.Anužį, bet ir daugybę kitų įdomių dalykų rašoma knygoje. Tai ir savotiška Lietuvos kultūros istorija.

Susitikimo metu žiūrovai norėjo daugiau išgirsti paties aktoriaus pasakojimų, laukė atsakymų į klausimus, gyvai reagavo į jo emocingą kalbą ir neslėpė pasipiktinimo, kai menotyrininkė tarsi okupavo aktoriui skirtą dėmesį.

Klaipėdiečius domino ne tik aktoriaus santykiai su režisieriais. Pripažindamas, kad nėra linkęs įrodinėti savo tiesų bei konfrontuoti dėl personažų stilistikos, knygoje V.Anužis teigė, kad režisieriai turi semtis iš aktorių ir neabejodamas teigė, jog aktoriai yra svarbesni.

Netiesa, kad teatras yra čia ir dabar. Teatras yra ten ir tada!

Kodėl iš dažno spektaklio žiūrovai nori išeiti, nes negirdi, kas kalbama ant scenos? Toks klausimas žiūrovės dar nebuvo baigtas formuluoti, kai temperamentingasis V.Anužis skubėjo atsakyti, kad ir jam tai krenta į akis ir labai nepatinka.

"Todėl, kad jie nedirba su kalbos padargais, reikia kasdien lavinti kalbos aparatą, daryti pratimus ir gerbti žiūrovus", – paaiškino aktorius ir čia pat suskubo rodyti, kaip kasdien praktikuojasi.

Plaukai taip pat vaidina

Paklaustas apie pasikeitusį įvaizdį – apie po daugelio metų atsiaugintus plaukus V.Anužis neslėpė, kad tai susiję su jo žmona žinoma Lietuvos ir Latvijos aktore ir pedagoge Velta Žygure-Anužiene: "Kai prasidėjo pandemija, Velta labai išsigando. Vieną dieną ji pratrūko: "Padaryk ką nors. Taip baisu! Gal plaukus atsiaugink." Ir aš atsiauginau. Dabar plaukai dirba. Kartais juos nudažo, kartais pašiaušia arba priglosto. Kai toks plaukuotas sutikau Oskarą Koršunovą, tas net atšlijo – va, tokio manęs jam ir reikėjo."

Pražilęs, bet atrodantis jaunesnis aktorius nenustygo vietoje, atviravo, kaip ruošiasi vaidmenims, kaip mokosi teksto.

D.Šabasevičienė stebėjosi V.Anužio erudicija. Pasirodo, ruošdamas vaidmenį jis labai daug skaito apie pjesėje vaizduojamą laikmetį, tą vietą, žmones.

"Netiesa, kad teatras yra čia ir dabar. Teatras yra ten ir tada!", – savo pozicija oponavo kai kuriems režisieriams aktorius.

Nepaisant sekinančio, visą laisvą laiką atimančio darbo, V.Anužis atviravo turintis pomėgių ir skiriantis jiems laiko. Pasirodo, jis – aistringas žvejys, puikus kulinaras, jaučiantis malonumą rinkdamasis pirkinius parduotuvėje.

Knygų mugės rengėjai buvo patikinti, kad visos renginiuose pristatomos knygos bus prieinamos pirkėjams ir kitomis festivalio dienomis, tad leidinį "Tiesos vertikalė. Knyga apie Vytautą Anužį" dar galima įsigyti iki spalio 5 d.