Beveik keturis dešimtmečius savo profesijai ištikimas Smiltynės miškininkas Algimantas Laurinaitis tapo neatsiejama šio Kuršių nerijos kampelio dalimi.

Įaugęs čia visomis šaknimis – taip būtų pasakyta ne per drąsiai. "Daug kas dėl tarmės mane vadina suvalkiečiu – tėvai iš to krašto kilę. O mano Suvalkija – Smiltynė", – juokavo vyras. Tuomečiam Smiltynės girininkui turbūt iš skausmo plyšo širdis, kai šimtmečio gaisras be gailesčio naikino šimtus hektarų kalnapušių miško. O ir asmeninime gyvenime smiltyniškiui teko ragauti ne tik šilto. Tačiau žodžio kišenėje nepristingantis vyras net ir į savo negandas sugeba pažvelgti su humoru.

Gimęs valtyje

– Ar tiesa, kad esate gimęs Smiltynėje?

– Matyt, esu gimęs valtyje, kad nekenčiu vandens – prieš brisdamas į jūrą, pusę valandos žiūriu į ją, kad prisijaukinčiau. Dabar jau to tikrai nesužinosiu, nespėjau mamos prieš mirtį paklausti.

Mano tėvai į Smiltynę atsikėlė 1953 metais. Kur dabar Jūrų muziejaus administracinis pastatas, stovėjo nedidelis dvišlaitis namukas, kuriame anuomet gyveno dvi šeimos. Tarp jų – ir mano tėvai.

– Esate pavydėtinai energingas, gyvybingas žmogus, o taip sėsliai daugelį metų gyvenate vienoje vietoje, dirbate tą patį darbą.

– Ne visai. Užaugau Preiloje. Po to Smiltynėje blaškiausi iš vieno butą į kitą, o 1989 metais atsidūriau Ryšininkų gatvėje. Tačiau neilgam – kai visas gyvenimas vyksta čia, o į žemyną grįžti tik pernakvoti, dėjau visas pastangas, kad sugrįžčiau. Vaikai jau gimė Smiltynėje.

– Irgi valtyje?

– Oi ne, Klaipėdoje, gimdymo namuose.

– Ar jūsų šeima didelė?

– Gyvi likome keturiese – du broliai ir dvi seserys. Asmeniškai mano šeima subyrėjusi, išsiskyrėme pragyvenę 27 metus. Sudėtinga istorija. Tačiau dabar vienas negyvenu. Su dabartine gaspadine kartu jau penkeri metai ir galiu pasakyti, kad esu laimingas. Gražiai bendraujame su vaikais. Sūnus gyvena Vilniuje, dukra iš sostinės persikraustė į Alytaus rajoną. Turiu porą anūkių.

Seniausias studentas

– Gal tapti miškininku įkvėpė tėtis, kuris buvo eigulys?

– Velnias žino. Tada jaunas ir kvailas turbūt buvau. Vienas profesorius sugundė važiuoti į Kauną, miškų technikumą, ėmiau ir išvažiavau. 1973 metais pradėjau dirbti, su lig ta diena tebedirbu.

Pradėjau Neringos miškų ūkyje, dabar – nacionaliniame parke. Daug tų pavadinimų buvo. Ketverius metus dirbau girininku. Kad išlaikyčiau darbo vietą, reikėjo aukštojo mokslo diplomo – tokia tvarka šiandien. Prieš porą metų pavyko baigti Klaipėdos universitetą, kraštovaizdžio architektūros studijas. Mano metuose tai buvo nelengva, savo grupėje buvau seniausias studentas.

– Ar neapmaudu, kad popierėlis pasidarė svarbiau nei jūsų patirtis, praktika, per daugelį metų sukauptos žinios?

– Žinoma, buvo. Bet nieko – 2006-aisiais atlaikiau gaisrą ir dabar ramiai dirbu girininko pavaduotoju.

– Tūlam turbūt atrodo, ką tie girininkai veikia – pasivaikšto po mišką, pasidžiaugia gamta, pakvėpuoja grynu oru, ir tiek.

– Būna, po tokio pasivaikščiojimo vakare pareini ir nebesinori nieko. Ir gaisrai, ir plotų matavimai, atrėžimai, darbininkų priežiūra, kirtimai, sodinimai, sodinukų priežiūra – darbų netrūksta. Smiltynės girininkijos priežiūroje yra apie 2300 ha..

Bėga nuo jūros

– Kaip, jūsų akimis, per daugelį metų keitėsi Smiltynė?

– Nesumeluosiu pasakęs, kad per tuos 36 metus, kai dirbu, Smiltynė gražėja. Tik su tais padegėjais vargas.

– Turbūt kiekvieną kertelę pažįstate kaip savo penkis pirštus?

– Taip neišeina. Miškotvarka paruošia projektą, galvoje palieka dar praėjusio dešimtmečio duomenys, viskas susimaišo.

– Bent jau pačias grybingiausias vietas žinote?

– Dabar tokių nėra, nes grybautojų tiek daug, kad tų grybų nebematai. Žinoma, grybauti mėgstu. O žuvį patinka pirkti, ne žvejoti. Kai kada mėgstu pamedžioti. Be to, tai būtina – esame savotiški miško sanitarai.

– Neretas pasakytų, jog Kuršių nerijoje gražu ir yra ką veikti vasarą, o kitais metų laikais – gana nykoka. Ar sutiktumėte su tokia nuomone?

– Ką jūs, rudenėjant – dar gražiau. Kai gamta pasipuošia įvairiomis spalvomis – neapsakomi vaizdai, ypač atsiveriantys nuo aukštų vietų. O kai darbo yra, nykumo nejausti.

– Laisvalaikio lieka ar jis vis dėlto sumišęs su darbu?

– Geriausias laisvalaikis – atostogos. Tik visi paprastai veržiasi poilsiauti prie jūros, o aš važiuoju prie ežerų. Mane traukia Anykščių kraštas.

O šiaip dažnai apsilankau Muzikiniame teatre – man labai patinka operetės, miuziklai. Kiek vykdavo renginių, stengdavomės apsilankyti. Pradėjau mėgti klasikinę muziką, tad draugai sako, kad arba suvaikėjau, arba pasenau. Koncertuose rečiau apsilankome, nes aritmetika nelabai leidžia.

Tik dabar "Smiltynės perkėla" sudarė tokį grafiką, kad belieka sėdėti užsidarius. Senojoje perkėloje keltas baigia darbą 9, naujojoje – 11 val. vakaro. Baigiame apkerpėti, atitrūkti nuo pasaulio. Užtat ir vadiname Smiltynę mažąja žeme.

Girininkija – it klebonija

– Tokioje ganėtinai uždaroje erdvėje turbūt ir žmonės kiek kitokie nei kitapus marių?

– Žinoma, kiekvienas kaimelis Kuršių nerijoje gyvena sava dvasia. Štai Smiltynėje mūsų išvis 50 šeimų. Visi žino vieni apie kitus, kur kas dedasi. Bet tai nėra blogai. Smagu, kad su gyventojais eina sutarti. Tas bendruomeniškumas suriša.

Anksčiau kas penkerius metus net rengdavome suėjimus. Bet ilgainiui ratas keitėsi, atėjo naujų žmonių, didžioji dalis senųjų išmirė, mažai bebendraujame. Anksčiau ir girininkija būdavo kaip klebonija, Smiltynės centras.

Parveždavome iš bazės žiemai bulvių, morkų, svogūnų. Į pelną niekada neišeidavome – išpardavę galiausiai pritrūkdavome pinigų. Šventinėmis eglutėmis gyventojus aprūpindavome. Pasigendu tų šiltų santykių. Senieji, kurie likome, bendraujame ir toliau.

– Ar tik pašaliečiui susidaro įspūdis, kad niekada nebūnate prastos nuotaikos, ar taip yra iš tiesų?

– Sunku pasakyti. Darbe daug kas sako, kad esu piktas. Nors man taip neatrodo. Pasitaiko, susinervinu. Esu impulsyvus – užsiutau, išsikeikiau. Ir vėl ramus. Gal tam žmogui, su kuriuo susipykau, blogai, o man visai nieko.

– Ar turite svajonę?

– Turiu. Nepabaigti gyvenimo šiandien. Kiekvieną dieną norisi sulaukti rytdienos. Kaip diena – taip vis įdomesnė.