Nepasiteisinęs vizitas

1858 m. rugpjūčio 5 d. jau spėjęs išgarsėti „Bretagne“ dalyvavo kariniame parade, kurį surengė paskutinysis Prancūzijos imperatorius Napoleonas III Anglijos karalienės Viktorijos garbei. Siekiant užglaistyti senus nesutarimus, ji buvo pakviesta į naujo arsenalo atidarymą Šerbūro karinėje jūrų bazėje. Taip Napoleono Bonaparto sūnėnas tikėjosi nuraminti britus dėl to, kad Šerbūro uostas, kuriame jo garsusis dėdė ruošėsi invazijai į Britų salas, jau nebekelia grėsmės.

Karalienė Viktorija ir jos vyras princas Albertas, lydimi gausaus būrio laivų, rugpjūčio 4 d. pavakarę išplaukė į Prancūziją su karališkąja jachta „Victoria and Albert“. Kitą rytą britų delegacija pasiekė Šerbūrą. Vakare imperatorius Napoleonas III, apsivilkęs prancūzų admirolo uniforma, aukštiesiems svečiams – karalienei ir princui, juos lydintiems politikams bei karinio jūrų laivyno pareigūnams, surengė iškilmingą priėmimą Prancūzijos flagmaniniame laive „Bretagne“. Viktorija ir jos palyda buvo pasitikti patrankų salvėmis, ant rėjų išrikiuotais prancūzų jūrininkais ir šventiniais fejerverkais, paleistais iš reide stovinčių laivų.

Įvykis: Napoleonas III laive „Bretagne“ 1858 m. rugpjūčio 5 d. priima karalienę Viktoriją (pagal dailininko Jules Achille Noel paveikslą). (Interneto nuotr.)

Vizitas sukėlė britams priešingą efektą, nei tikėjosi Napoleonas III. Prancūzijos karinio jūrų laivyno galios demonstravimas erzino svečius. Labiausiai juos įžeidė diplomatinis netaktas. Viešnagės dienomis Šerbūre turėjo būti atidengta statula, vaizduojanti Napoleoną I su ištiesta ranka jūros link. Britams tai priminė tuos laikus, kai korsikietis, tapęs Prancūzijos imperatoriumi, kariavo su jais. Karalienė Viktorija, nenorėdama būti tos statulos atidengimo liudininke, sutrumpino vizitą Šerbūre ir įsiutusi grįžo namo.

Koks gi buvo tas prancūzų karinis laivas „Bretagne“, kuris tiek suerzino karalienę Viktoriją, jog po apsilankymo jame parašė griežtą laišką Jungtinės Karalystės premjerui lordui Edwardui Stanley, kritikuodama Didžiosios Britanijos karinių jūrų pajėgų būklę?

Didenybės: Anglijos karalienės Viktorijos susitikimas su Prancūzijos imperatoriumi Napoleonu III. (Interneto nuotr.)

Galingiausias karo laivas

Laivo „Bretagne“ nuleidimas ant vandens įvyko Breste 1855 m. vasario 17 d., spaudžiant šaltukui, gausiai sningant ir pučiant stipriam vėjui. Nepaisant blogų oro sąlygų, stebėti naujojo laivo krikštynų susirinko didžiulė laivų statytojų miesto gyventojų minia. Smalsumas patenkino žiūrovų lūkesčius. Ant vandens nusileido trijų stiebų, trijų denių puošnus medinis laivas. Pagal vaterliniją jo ilgis siekė 81 m, o plotis – 18 m. Laivo priekį puošė svarbios Bretanės tautosakos veikėjos pranašės Veledos figūrėlė su pjautuvu rankoje ir ąžuolo vainiku ant galvos. Laivo korpusas buvo nudažytas juodai su balta linija išilgai bortų.

„Bretagne“ buvo vienas pirmųjų karinių medinių burlaivių, kuris galėjo pasikliauti ne tik burėmis, bet ir garo varikliu, kuris suko 6,3 m skersmens sraigtą. Maksimalus greitis plaukiant idealiomis sąlygomis su garo varikliu siekė apie 13 mazgų. Laive buvo bunkeriai, kuriuose tilpo apie 600 tonų anglių. Jų pakakdavo 14 dienų plaukiojimui vidutiniu 10 mazgų greičiu.

Pradžia: „Bretagne“ laivo statyba Bresto arsenale pagal „L’Illustration“ graviūrą. (Interneto nuotr.)

Laive buvo trys pagrindinės burės, kurių bendras plotas siekė daugiau nei 3 tūkst. kv. metrų. Plaukiojimo trukmę ribojo tik maisto atsargų kiekis laive ir jūreivių sveikata. Laivo įgulą sudarė 1 700 vyrų. Trijuose deniuose buvo išdėstytos įvairaus kalibro 130 patrankos. Esant reikalui, pavyzdžiui, apšaudant taikinius krante, jų išdėstymas leido įgulai vienoje laivo pusėje greitai surikiuoti 80 patrankų.

Trumpa ir neįspūdinga karjera

Nors „Bretagne“ tapo galingiausiu karo laivo to meto pasaulyje, jis buvo pastatytas per vėlai ir nebespėjo dalyvauti Krymo kare, kuris baigėsi 1856 m. kovą. Pasibaigus karui, jam teko pargabenti namo Prancūzijos ekspedicijos korpuso karius, dalyvavusius šiame kare.

Ne ką daugiau galingasis prancūzų laivas nuveikė ir vėliau. Truputį pakariavo per Antrąjį Italijos nepriklausomybės karą Viduržemio jūroje, buvo pasiųstas apšaudyti Tetuano fortų Maroke.

Atrodo, kad karalienė Viktorija be reikalo susierzino dėl prancūzų laivo, kuris pranoko Britanijos karinio laivyno flagmaną „Duke of Wellington“. Tik jos apsilankymas, o ne jūrų mūšiai ar tolimos kelionės išgarsino „Bretagne“.

Netrukus jis buvo pertvarkytas į kadetų mokyklą, vėliau tapo kareivinėmis ant vandens. O 1880 m. laivas buvo atiduotas į laužyną ir sunaikintas.