Olimpine žvaigžde ir sporto garbės komandoro ženklu apdovanota Klaipėdos universiteto pedagogė, Kūno kultūros katedros profesorė, habilituota socialinių mokslų daktarė Eugenija Adaškevičienė yra bene vienintelė gavusi tokių aukštų apdovanojimų.

Buvo nepralenkiama slidininkė

– Dabar esate žinoma, kaip mokslininkė, pedagogė. Tačiau anksčiau esate ir aktyviai sportavusi.

– Jaunystėje bene dešimtmetį buvau slidininkė, daug metų atstovavau Lietuvai, buvau daugkartinė Lietuvos čempionė. Mano sportinė karjera prasidėjo 1962-aisiais ir užtruko per dešimtį metų. Nors Lietuvoje pasiekiau aukštumų, mūsų šaliai už Tarybų Sąjungos ribų atstovauti negalėjau, nes tai buvo viena valstybė.

– Paprastai, kai žmonės kalba apie mokslą, visa tai atrodo labai aukštos, o kartais ir labai sunkiai suprantamos sferos.

– Lietuvoje yra nemažai žmonių, kurie rašo mokslinius darbus apie sportą, bet Klaipėdos universitete tokių nėra daug. Aš esu viena iš jų. Pabaigusi sportininkės karjerą, nėriau į mokslą. Manau, kad ši mokslo kryptis dabar yra ypač aktuali, nes fizinis pasyvumas dabar yra itin didelis, protinio darbo krūviai – be galo dideli. Mano tyrimo kryptis susieta su sveikatą stiprinančiu fiziniu aktyvumu. Šia tema esu parašiusi keturias monografijas, vadovėlį aukštosios mokyklos studentams, dešimtį mokslinių-metodinių leidinių, nemažai straipsnių, nes visą gyvenimą dirbu šioje srityje.

– Ar vis dar teisinga sakyti, kad sportas – sveikata?

– Čia reikia atskirti aukštąjį sportą, kur žmonės ruošiasi dalyvauti aukščiausio lygio varžybose ir tuos žmones, kurie labai daug laiko praleidžia prie kompiuterių ir televizoriaus. Tai yra du kraštutinumai. Naujosios technologijos, būdamos gyvenimo varikliu, kartu žmogaus organizmą alina. Nuolatinis fizinis aktyvumas, neperlenkiant lazdos nė į vieną pusę, yra sveikatos šaltinis. Visi negali būti sportininkai, to ir nereikia. Mokyklose dabar nekeliamas uždavinys siekti sportinių rezultatų. Tikslas – padėti kiekvienam vaikui augti sveikam.

Išbando naujas technologijas

– Jūs rengiate būsimuosius fizinio lavinimo mokytojus. Ar lengva išmokyti buvusius sportininkus tapti mokytojais?

– Turime nemažai studentų, kurie patys nebuvo sportininkai. Tačiau dar studijuodami jie pasireiškia kaip talentingi mokytojai. Tai paaiškėja pedagoginės praktikos metu. O sportininkai mokiniams tampa dideliu autoritetu. Sporto ir bendrojo ugdymo mokyklų tikslai visiškai skirtingi. Beje, remiantis moksliniais tyrimais, mūsų vaikai pagal fizinį aktyvumą atsilieka nuo bendraamžių daugelyje valstybių.

– O gal tyrimų metodikos nėra visai teisingos? Juk mūsų vaikai mėgsta žaisti futbolą, krepšinį, važinėja riedlentėmis, dviračiais, o ir kiemuose jau atsirado lauko treniruoklių.

– Dabar yra naujų tyrimų technologijų, kurios padeda visiškai objektyviai nustatyti ne tik, kiek žmogus per dieną nužingsniuoja, bet ir kokį krūvį gauna širdis. Jos leidžia gauti labai patikimų duomenų. Ir pati esu vieną tokį prietaisą nešiojusi visą savaitgalį, kad suprasčiau metodiką.

– Ar būdama sveikatos stiprinimo ir sporto specialistė pastebite klaidingai besimankštinančių žmonių?

– Aišku, pastebiu, ypač, kai risnojama palei judrią gatvę. Juk tokiu būdu žmogus taip dar labiau sau pakenkia, nes aktyviai kvėpuoja užterštu oru. O ką kalbėti apie rūkančiuosius kiemuose. Bet aš stengiuosi neauklėti žmonių gatvėje.

Rytus pradeda mankšta

– Ar jūs pati dabar sportuojate?

– Jau nebe, bet mankštą būtinai kiekvieną rytą padarau. O pastaraisiais metais labai pamėgau šiaurietišką ėjimą. Man tai labai primena jaunystės metus, kai slidinėjau. Skirtumas tik tas, kad nereikia laukti žiemos. Lazdas gavau dovanų iš bendradarbių. Esu laiminga, nes gyvenu atokiau nuo miesto, nereikia niekur toli važiuoti, galiu vaikštinėti čia pat aplink namus.

– Nemažai metų buvote profesionali sportininkė. Ar pati nesusigadinote savo sveikatos?

– Dėkui dievui, ne. Nors galimybė tai padaryti buvo labai didelė. Tais laikais medicininė kontrolė buvo silpna, o dirbome labai daug. Slidinėjimo varžybų trasa būdavo penki ir dešimt kilometrų, o treniruodamiesi nušliuoždavome 25 ir daugiau, treniruotis mus veždavo ten, kur buvo aukštos kalvos. Kol užlipdavome į tą kalną, pulsas pašokdavo iki 200. Be to, mus išveždavo ant pirmo sniego į Uralą. Šaltis – krisdavo žemiau trisdešimties laipsnių. Važiuoji, o iš burnos garas, kaip iš garvežio. Dabar žiūrėdama į šią situaciją kritiškai, žinau, kad tai neprideda sveikatos. Tada neturėjome specialios aprangos, kojos iš šalčio sustingdavo.

– Kaip jūs žiūrite į pajūryje rengiamas bendras mankštas?

– Kad ir kokia būtų mankšta, jei tik ji žmogui patinka, yra labai sveikintina. Mankštintis nėra jokių nei amžiaus, nei vietos apribojimų. Tai galima daryti net gulint lovoje. Visiškai nesvarbu, kaip žmogus juda, net jei tai yra tiesiog pastrapaliojimas įsijungus muziką. Pusiausvyra tarp protinio ir fizinio darbo yra tiesiog būtina.

Atgaivą teikia gėlės ir anūkai

– Ar po darbo lieka laiko dar kam nors?

– Universitete praleidžiu daugiau laiko nei namie. O ir grįžusi sėdu prie kompiuterio, rašau savo mokslinius darbus. Aplink namą turime nemažai erdvės, ją reikia tvarkyti. Vyras paprastai pjauna žolę ir prižiūri ūkinius dalykus. Aš labai mėgstu gėles, aplink namą esu pasodinusi daug medžių. Prižiūrėti sodybos aplinką yra nemažai laiko ir jėgų reikalaujantis darbas. Turiu nemažai nerealizuotų svajonių ir pomėgių, jiems vis pritrūksta laiko. Jaunystėje labai mėgau megzti, mama buvo tautodailininkė, ji man įdiegė poreikį namus puošti savo rankų darbais.

– Ar gyvenate toli už miesto?

– Mūsų sodyba yra Sudmantuose. Patys užsiauginame uogų, obuolių. Man didelį malonumą teikia kiekvieną rytą apžiūrėti, kaip pasikeitė mano gėlės, medituoti prie pačios pasodintų beržų, ąžuolo. Labai įdomu stebėti laiko tėkmę matant, kaip auga medžiai. Kai viena mano doktorantė apsigynė daktaro disertaciją, pasodinau mažą berželį. Dabar jis jau – didžiulis medis. Pernai pasodinau rožę savo anūkei, jos vienerių metų gimtadienio proga. Būti šalia augalų yra tikra atgaiva. Čia labai gera, kai susirenka vaikai ir anūkai.

– Kiek jų turite?

– Užauginome dvi dukras. Viena dirba Klaipėdos universitete, Vaikystės pedagogikos katedroje, yra docentė, apsigynė daktaro disertaciją. Kartu su ja esame parašiusios knygą. Kita dukra dabar augina mažylę, mano jauniausiąją anūkę. Vyresnėlės vaikai jau dideli, dukra – studentė, ji studijuoja architektūrą, ir septintokas berniukas. Džiaugiuosi, kad vaikai – Lietuvoje.

– Ar esate nusistačiusi prieš emigraciją?

– Labai daug studentų išvažiuoja į užsienį užsidirbti, nes negali tikėtis pagalbos iš tėvų. Gaila matyti, kad jie vargsta, juk reikia sumokėti už studijas, o dar kiek kainuoja pragyvenimas. Nėra blogai, kad vaikai išvažiuoja, svarbu, kad sugrįžtų ir nepakenktų savo sveikatai. Doktorantūros metais pati studijavau Maskvoje, stažavausi Anglijoje. Galiu pasakyti, kad manęs netraukia ilgesniam laikui išvažiuoti iš Lietuvos. Mėgstu keliauti, pamatyti kitus kraštus, bet gyventi kitur negalėčiau.

Diplomo reikia ne visiems

– Gal galite palyginti studentus prieš kelis dešimtmečiu ir dabartinius?

– Sovietmečiu paskaitos būdavo šešias dienas per savaitę, todėl studijuodami jaunuoliai retai dirbdavo. Dabar paskaitų mažai, studentai mokosi savarankiškai ir gali suderinti darbą bei studijas. Mano įsitikinimu, anksčiau studentai buvo labiau motyvuoti siekti žinių. Kai aš baigiau septynias klases, tik trys vaikai atėjo į aštuntą klasę. Vadinasi, visi kiti liko septynių klasių išsilavinimo. O baigę vidurinę taip pat ne visi įstojo studijuoti aukštosiose mokyklose. Tie, kas tapdavo studentais, labiau veržėsi į mokslą. Jeigu lygintume nepriklausomybės laikų studentus, pastaruoju metu jie labiau nori mokytis.

– Lietuvoje labai daug aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių. Ar taip išties ir turi būti?

– Ko gero, aukštojo išsilavinimo turėtų siekti ne visi, net vidurinę mokyklą baigti nereikėtų versti kiekvieną. Labai teisingas požiūris yra tų, kurie baigę mokyklas nori padirbėti ir susivokti, ko nori iš gyvenimo. Turiu porą studenčių, kurios yra vyresnės nei jų bendramoksliai. Jos yra kur kas labiau motyvuotos. Svarbu, kad padirbėję jauni žmonės neliktų tame pačiame lygyje ir apsispręstų studijuoti. Kartais studentai išvyksta tik užsidirbti ir naujas gyvenimas juos taip įtraukia, kad jie nebenori grįžti. Vienos merginos net ieškojau. Gabi studentė, baigė bakalauro studijas ir kažkur dingo. Parašiau jai laišką klausdama, kodėl nestojo į magistrantūrą. Atsakė, kad dvi jos seserys dirba Anglijoje, ji išvyko pas jas ir nebeplanuoja grįžti. Apmaudu.

Vizitinė kortelė

1944 m. spalio 20 d. gimė Šiluvoje.

1962 m. baigė Šiluvos vidurinę mokyklą.

1966 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą.

1963-1972 m. buvo daugkartinė Lietuvos slidinėjimo
čempionė ir prizininkė, sporto meistrė.

1976 m. baigė Tarybų Sąjungos Pedagogikos mokslo akademijos ikimokyklinio auklėjimo mokslo tyrimo instituto aspirantūrą Maskvoje (dabar doktorantūra).

1977 m. tapo pedagogikos mokslų daktare.

1994 m. tapo habilituota daktare, o nuo 1996 m. – profesorė.

Parašė keturias monografijas, vieną vadovėlį, paskelbė daugiau kaip 100 mokslinių publikacijų sveikatos ir fizinio ugdymo klausimais.