Klaipėdos savivaldybės I. Kanto viešosios bibliotekos Pempininkų padalinio darbuotojai neapsiriko pakviesdami klaipėdiečius į vakarą, skirtą prisiminti šios vietovės istoriją.

Miesto praeities žinovas dr. Dainius Elertas pasakojo Pempininkų istoriją.

Pasirodo, užuominos apie šioje vietoje apsigyvenusius žmones atsekamos iš XVI amžiaus, kai minimas Naujadvaris. Tikėtina, kad jis tada galėjo būti ant kalvos, kur dabar stovi prekybos centras „Banginis“.

D. Elertas pasakojo, kad vėliau šiame priemiestyje atsirado valstybinės žemės plotas, kurį nuomavo Naujadvario savininkas. Netoliese ėmė formuotis naujajame dvare dirbančių naujakurių sodybos.

1860-aisiais čia fiksuojamos pirmosios sodybos, o po 18 metų Pempininkai dokumentuose įvardijami kaip atskiras kaimas. Jo gyventojų pavardės išduoda lietuvišką kilmę.

Naujakurių kaimas neturėjo mokyklos, todėl pradžioje vaikai lankė Mažųjų Gedminų mokyklą. Vėliau vaikai pėdindavo į Smeltės mokyklą.

Vakaro dalyvius itin sudomino gyvi buvusių pempininkiškių Jūratės Stubraitės ir Gintaro Kaulickio pasakojimai. Pokario istorijos skersvėjų blaškomų šeimų išgyvenimai dar labai gyvi jų atmintyje. Abu pamena ir senuosius Pempininkų gyventojus, skaudžius jų likimus.

Ko gero, skaudžiausias ir neramiausias buvo pirmasis pokario dešimtmetis, kai ištuštėjusiose kaimo sodybose apsigyvenę žmonės buvo priversti kambarius paversti tvartais. Mat Klaipėdoje ir aplinkui ją siautėjo vagys ir plėšikai, todėl nakčiai gyvulius palikti kitur buvo nesaugu.

Kai Klaipėda pradėjo sparčiai augti, vietos gyventojai už savo namus gavo ankštus butus daugiabučiuose namuose ir pro jų langus stebėjo naikinamas savo sodybas bei sodus.

Vakaro dalyviai aktyviai aptarinėjo, kuriame kieme dar yra senų obelų ir kieno sodybos galėjo toje vietoje būti.