Pereiti į pagrindinį turinį

Apylinkės inspektorius – lyg kunigas

2009-10-03 09:14
Įvertinimas: M.Vaičikauskui teko įveikti nemažai išbandymų, kol iškovojo geriausiojo Lietuvoje apylinkės inspektoriaus vardą.
Įvertinimas: M.Vaičikauskui teko įveikti nemažai išbandymų, kol iškovojo geriausiojo Lietuvoje apylinkės inspektoriaus vardą. / Nerijaus Jankausko nuotr.

Geriausias Lietuvos apylinkės inspektorius – puikiai klaipėdiečiams pažįstamas žmogus. Tai pietinėje miesto dalyje jau daug metų dirbantis Marius Vaičikauskas.

Paskelbė geriausiuoju

Geriausiuoju šalyje jis paskelbtas šiemet rugsėjo pradžioje. Bendradarbiai M.Vaičikauską vadina nuovados siela, o įstatymų vingrybėse pasimetusius klaipėdiečius tiesiu taikymu nukreipia į jo kabinetą. Jis puikiai išmano įstatymus ir yra vienas geriausių šaulių tarp Klaipėdos apskrities policininkų. 18 metų dirbantis savo darbą pareigūnas 11 kartų buvo skatintas, jam pareikštos šešios padėkos, dukart suteiktos papildomos atostogos, triskart apdovanotas vertingomis dovanomis.

– Geriausiojo vardas turbūt nesuteikiamas šiaip sau. Papasakokite, kokius išbandymus teko iškęsti.

– Pirmas etapas buvo konkursas tarp apskrities apylinkės inspektorių. Teko šaudyti ir laikyti testą iš Lietuvos įstatymų. Tapau geriausias ir buvau deleguotas į Lietuvos konkursą. Čia be šaudymo ir testo reikėjo dar išspręsti praktinę užduotį. Tai buvo nelengvas uždavinys. Studentai vaidino situaciją bendrabutyje. Ten buvo viskas kartu: konfliktas šeimoje, mažamečiai vaikai, naminė degtinė, triukšmas. Teko per dešimt minučių išspręsti problemą ir surašyti tarnybinį pranešimą. Be to, buvo vertinami ir mano aptarnaujamos teritorijos gyventojų apklausos rezultatai.

Pamoko ir mandagumo

– Jei jau gyventojų atsiliepimai buvo jums palankūs, tai galima spėti, kad pažįstate savo apylinkės žmones ir žinote čia kiekvieną kiemą.

– Ne tik savo apylinkėje, kuri sudaro kampą tarp Taikos prospekto, Reikjaviko bei Žardininkų gatvių, žinau kaip savo penkis pirštus, bet ir visą pietinę miesto dalį. Ilgą laiką buvau visų buvusio Ketvirtojo policijos komisariato apylinkės inspektorių vadas.

– Kokių problemų slegiami žmonės kreipiasi į jus? Ar tiek metų dirbdamas šį darbą dar galite sulaukti prašymo išspręsti iki šiol negirdėtą reikalą?

– Sunku būtų pasakyti, kokių problemų apylinkės inspektorius nesprendžia. Mes dirbame ir už advokatus, ir už kunigus, ir už psichologus, ir už tvarkdarius, už taikytojus, teisėjus, mokytojus, gynėjus ir patarėjus. Tik pirmus metus dirbant atrodo, kad viskas paprasta. Bet kuo ilgiau dirbi, tuo daugiau tenka mokytis. Galėčiau savo darbą lyginti su garsais miške. Kai tik įeini į girią, girdi ošimą. Kuo ilgiau klausaisi, tuo daugiau garsų atskiri. Labai primityvu būtų manyti, kad inspektoriai nagrinėja tik senučių skundus ir gaudo naminės degtinės pardavėjus. Apylinkės inspektoriams nėra ribų tobulėti. Ypač praverčia įstatymų žinojimas. Dažnai pagalvoju, kad esame vienintelė institucija, teikianti nemokamą teisinę pagalbą.

– Gal pamenate kurioziškiausią atvejį iš savo darbo praktikos?

– Kartą kreipėsi vieno namo gyventojai. Jie pasakojo, kad nuo pat namo pastatymo gyvena tie patys žmonės, bet va atsikraustė nauja šeima, porą savaičių daro remontą, nesisveikina. Kaimynai sunerimo, ar tai ne mafiozai. Paprašė išsiaiškinti ir jiems pranešti. Teko eiti ir kalbinti naujakurius. Pokalbio metu užsiminiau, kad kaimynai norėtų su jais artimiau susipažinti, paminėjau, jog ir sveikintis reikėtų. Kaimynus nuraminau ir patariau būti pakantesniems. Taigi apylinkės inspektoriams tenka net mandagumo suaugusius žmones mokyti. Pastebiu, kad daugiabučiuose namuose gyvenantiems žmonėms labai trūksta pakantumo, geranoriškumo vieni kitų atžvilgiu.

Mokėsi iš asų

– Norėdamas teisingai patarti, pats turite nemažai išmanyti ir žinoti. Kokius mokslus teko krimsti?

– Mokausi nuo 15 metų. Tiesa, ne visi tie mokslai buvo susiję su mano dabartiniu darbu. Iš gimtojo kaimo atvažiavau tikėdamasis tapti automobilių remontininku. Tačiau atsitiko taip, kad tuometiniame politechnikume mokiausi laivų statybos ir remonto. Bet pagal specialybę neilgai tedirbau. Nepakenčiau neteisybės, kad būdamas pirmos kategorijos specialistas buvau priverstas dirbti kur kas žemesnės kvalifikacijos darbą ir gauti mažesnį atlyginimą. Kai 1992-aisiais pakvietė dirbti į policiją, sutikau. Vos porą savaičių patruliavau gatvėse. Vadas atrinko į apylinkės inspektorių komandą. Nuo to laiko dirbu šį darbą. Mokiausi Policijos mokykloje Kaune. Paskui baigiau teisės studijas Socialinių mokslų kolegijoje. Nors tai ne universitetinis išsilavinimas, bet džiaugiuosi ten mokęsis, nes mums dėstė žmonės, kurie dirba teisėsaugos srityje. Buvau įstojęs į Klaipėdos universitetą, bandžiau studijuoti socialinį darbą, tačiau nusivyliau mokymo programa ir mečiau. Dabar esu M.Romerio universiteto teisės mokslų magistrantas.

– Ne kiekvienas policininkas turi tokį išsilavinimą. Gal svajojate apie karjerą?

– Banalu būtų kartoti frazę apie kareivį, kuris būtų blogas, jei nesvajotų tapti generolu. Bus matyti, kaip susiklostys mano karjera. Mokausi, kad turėčiau žinių. Atėjau į policiją dirbti iš idėjos, o ne dėl pinigų ar socialinių garantijų. Todėl man ne tiek svarbu pareigos ar atlygis.

– Policijoje tarnaujate jau 18 metų. Nebe daug liko iki tos dienos, kai būsite tarnavęs 20 metų ir turėsite teisę išeiti užtarnauto poilsio.

– Iki pensijos man liko dveji metai trys mėnesiai ir kažkiek dienų. Bet laiko neskaičiuoju ir ištarnautų dienų kalendoriuje nebraukau. Manau, kad ir toliau dirbsiu. Gal mano žodžiai pasirodys patetiški ir skambūs, bet iškovojęs geriausiojo vardą jaučiu pareigą mokyti jaunus pareigūnus. Kažkas turi tai daryti, privalome mokyti juos būti kitokiems nei dažnai išgirstame priekaištaujant policininkams.

– O iš ko pats mokėtės?

– Patys geriausi prisiminimai apie Arūną Šimkų, kuris, ilgokai dirbęs apylinkės inspektoriumi, vėliau perėjo į Kriminalinę policiją. Iš jo labai daug išmokau. Kažkas mūsų personalo vadyboje stringa. Ši tarnyba nepažįsta žmonių, nesigilina, kokių savybių kuris turi. Esu įsitikinęs, kad A.Šimkus buvo idealus apylinkės inspektorius ir būtų puikiai sustygavęs bet kurios nuovados inspektorių darbą.

Atsakingai, bet su humoru

– O jūs ar niekada nenorėjote romantiškesnio darbo? Juk kriminalistai apgaubti paslapties.

– Gal kada ir norėjau, bet supratau, kad esu pernelyg atviro būdo, mėgstu bendrauti, o ten tenka rinkti žodžius. Be to, supratau, kad būti apylinkės inspektoriumi taip pat įdomu. Ne kiekvienas kriminalistas sugebėtų žmogui paprastai paaiškinti teisinius dalykus, išspręsti gyvenimiškas problemas.

– Ar kartais neapima pojūtis, kad situacijos, kurias tenka narplioti, yra vienodos, ir jums nebeįdomu tai daryti?

– Gali būti panašių atvejų. Kaip maistas būna iš tų pačių ingredientų, bet skirtingas vien todėl, kad skirtingi prieskoniai ir paruošimo būdai, taip ir situacijos panašios, tačiau vis dėlto ne tapačios. Todėl darbe kasdien reikia išmonės.

– Bet juk interesantų būna visokių. Ne paslaptis, kad yra žmonių, kuriems viskas aplinkui blogai, kurie visus ir viską skundžia. Ar neapima neviltis, kai šimtąjį kartą reikia argumentuotai raštu atsakyti į tokio keistuolio prašymus ar reikalavimus?

– Pats vadovaujuosi principu ir savo jaunesniuosius kolegas mokau, kad į kiekvieną situaciją reikia žiūrėti atsakingai, bet truputį su humoru. Tai labai padeda. Aišku, nėra lengva, kai gauni septynis smulkiomis raidėmis prirašytus lapus ar kai žmogus skundžiasi, jog yra terorizuojamas spinduliais per rozetę. Tačiau ir su tokiais žmonėmis galima susitarti. Dažną kartą jiems reikia tiesiog išsikalbėti.

– O kaip kova su vėjo malūnais – naminės degtinės ar narkotikų pardavimo „taškais“? Ar neapima neviltis, kad tai neįveikiama problema?

– Mano tėvas sakydavo: „Neišsprendžiamų problemų nėra. Yra nedaromi darbai“. Žmonės į kosmosą pakilo, o mes čia su degtinės pardavėjais negalime susitvarkyti? Netiesa. „Tašką“ uždaryti – ne lemputę išjungti. Tai ilgas procesas. Bet dirbant, galima padaryti ir šį darbą. Nesipuikuosiu, bet mano teritorijoje tokių, į kuriuos dieną ir naktį traukia būriai girtuoklių, nėra. Reikėjo nemažai dirbti su gyventojais, kad žmonės nebūtų abejingi.

– Trykštate optimizmu, atrodo, kad jums viskas paprasta ir lengva. O kas sunkiausia jūsų darbe?

– Sunkiausia – įveikti save. Reikia pasiryžimo imtis sunkių darbų po darbo valandų. Bet jei dirbčiau nuo aštuntos ryto iki penktos vakaro, nieko nepasiekčiau. Reikia bendrauti su žmonėmis ne kabinete, o gatvėje, kieme, namuose.

Vaikai tampa draugais

– Darbas po darbo valandų pavojingas šeimyninei laimei. Ar esate tai patyręs?

– Jei jau žmona Raimonda ant manęs pyksta, tai būtent už tai. Bet esame bendraminčiai, suprantame vienas kitą, turime bendrų pomėgių.

– Gal galite papasakoti daugiau apie šeimą?

– Žmona pagal išsilavinimą – ekonomistė, bet dabar laikinai bedarbė. Auginame du sūnus: 11 metų Lauryną ir 9-erių Mantą.

– Ar esate griežtas tėvas?

– Kartais Raimonda pasako, kad nuleisčiau balsą, primena, jog ne darbe esu. Sūnus mokau būti savarankiškais, bet ir kontroliuoti jų nepamirštu. Dabar, kai jie jau didesni, esame draugai. Kai sužino, jog rytą važiuosiu žvejoti, mažėlis kone su batais gulti eina, kad tik jo nepalikčiau.

– O kai nedirbate, ką labiausiai mėgstate veikti?

– Vienas didžiausių pomėgių – keliauti. Šiemet turėjome progą su žmona išvykti į užsienį, plaukėme kalnų upe. Vasaros pabaigoje dalyvavome Ulos maratone, plaukėme baidarėmis. Buvome antri. Tokios pergalės suvienija. Mėgstu su draugais žaisti futbolą. Tikiuosi, kad greitai galėsiu būti vienoje komandoje su vaikais.

– Jūsų gyvenime viskas atrodo taip gražu – puiki šeima, sėkminga tarnyba. Ar turite kokį blogą bruožą?

– Turiu. Kartais tingiu. Bet vis prisimenu tėvo žodžius: „Jei ką darai, tai daryk taip, kad nebūtų gėda nei tau, nei kitiems“.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų