Archeologė Raimonda Nabažaitė atviravo turėjusi vilčių aptikti daugiau unikalių radinių, bet ir tai, ką rado, yra įdomu, o kai kuriais atvejais – netikėta.

Šį sezoną Šv. Jono bažnyčios teritorijoje kasinėjimus tikimasi baigti spalio viduryje. Kitais metais viliamasi atidengti visą buvusios bažnyčios teritoriją ir iš aukštai fiksuoti jos liekanas.

Miesto praeitimi besidomintiems žmonėms verta pasižvalgyti, kas šiuo metu vyksta Turgaus, Mažosios Vandens ir Tomo gatvių juosiamoje teritorijoje. Juolab kad greta bažnyčios kasinėjimų organizuojami ir buvusios berniukų gimnazijos liekanų tyrimai.

Aptikome apskritą inžinerinį įrenginį su grindyse sumontuotu kanalu ir metalinėmis grotelėmis. Kaip ši sistema veikė, dar sunku spręsti, tai dar teks aiškintis.

Ketinimai atstatyti Šv. Jono bažnyčią inspiravo detalius archeologinius tyrimus. Jų reikia dar ir tam, kad būtų žinoma, ar buvusios bažnyčios pamatus bus galima panaudoti ją atkuriant. Tyrimų metu tikimasi rasti interjero ir eksterjero detalių, padėsiančių atkurti kaip įmanoma autentiškesnį šventovės vaizdą.

Šiemet pavyko atidengti apie 400 kv. m plotą. Kitiems metams liks dar apie 300 kv. m. Archeologai neturi tikslo iškasinėti visą apie 3 m siekiantį kultūrinį sluoksnį, kuriame yra ir klaipėdiečių palaidojimų. Atstatant bažnyčią juos tikimasi palikti nepaliestus.

Aptiko: tyrėjai rado ir prie bažnyčios palaidotų žmonių palaikų, kurie atsidūrė pastato konstruktuose. / Vytauto Liaudanskio nuotr.

R. Nabažaitė apgailestavo, kad griaunant bažnyčią po karo nepalikta nieko aukščiau pamatų. Susidomėję tyrinėjimais senieji klaipėdiečiai ne kartą pasakojo, ką pokariu šioje vietoje yra matę, radę ar net išsinešę.

Rasta patvirtinimų, kad karo pabaigoje bokštas buvo susprogdintas.

Tai, ką šiemet archeologams pavyko atidengti, byloja apie bažnyčios gyvavimą nuo 1706 m. iki 1854 m. didžiojo miesto gaisro. Po jo bažnyčia buvo atstatyta ant tų pačių pamatų. Rasta daiktų, suteikiančių informacijos apie tai, kaip bažnyčia atrodė iki gaisro.

Apžiūrinėjant atidengtą plotą galima pamatyti dviejų vidinių kolonų vietą.

"Didžiausias mūsų atradimas – 1925 m. pastatytas bažnyčios šildymo sistemos įrenginys. Iš istorinių šaltinių žinoma, kad dujinis šildymas tais metais buvo pakeistas cirkuliuojančiu oro šildymu. Aptikome apskritą inžinerinį įrenginį su grindyse sumontuotu kanalu ir metalinėmis grotelėmis. Kaip ši sistema veikė, dar sunku spręsti, tai dar teks aiškintis", – pasakojo archeologė.

Smulkūs klaipėdiečių buities daiktų fragmentai į bažnyčios teritoriją pateko su gruntu atstatant ją po gaisro.