Kuršių nerijoje dirbantys archeologai baiminasi, kad smalsūs poilsiautojai neatitrauktų jų nuo darbų.

„Paprastai išgirstame tuos pačius klausimus: ar radome aukso, o gal gintaro ir panašiai. Žmonės būna labai smalsūs, nori ne tik paklausti ar pažiūrėti, bet ir patarti, todėl, užbėgdami tam už akių, pagrindinę informaciją pateikėme lentelėje. Tiesa, čia mūsų dar niekas nekalbino“, – paaiškino Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriaus mokslo darbuotojas Gytis Piličiauskas.

Jis pasakojo XIX a. pabaigos bei XX a. pradžios rašytiniuose šaltiniuose radęs žinių, jog Meškadaubės ir Alksnynės apylinkėse aptinkama įvairių senovinių dalykų: puodų šukių, kaulų, net keli kapai su akmeniniais kirviais. Čia būta labai daug gyvenviečių. Žinios buvo tik apytikslės, nuo Kopgalio matuota žingsniais, todėl aiškios vietos, kur tikėtis įdomių radinių, nebuvo žinomos.

G.Piličiauskas Kuršių nerijoje jau kasinėjo 2011 bei 2012 m. Tada pavyko aptikti kelias gyvenvietes. Tiesa, jos buvo po išpustyto smėlio sluoksniu, tad radiniai labai nukentėjo.

Šiemet archeologas su talkininkais dirba Alksnynėje. Jam pavyko rasti gyvenvietės, virš kurios yra dirvožemio sluoksnis, pėdsakus.

Manoma, kad tuo metu, kai čia gyveno žmonės, marių krantas buvo kur kas labiau nutolęs į vakarus, tad arčiau gyvenvietės.

Radinius mokslininkas pakuoja į maišelius atidžiai neapžiūrėdamas, todėl didesnių apibendrinimų nesiryžta daryti. Kol kas didžiąją jų dalį sudaro perdegę gyvūnų kaulai bei keramikos indų gabaliukai, šiek tiek titnago gaminių ir gintaro. Apibendrinęs kasinėjimų duomenis, mokslininkas galės pasakyti, ką mėgo valgyti čia gyvenę žmonės, kokia buvo jų buitis.

Vienas radinys buvo datuotas radiokarboniniu būdu, tad jau žinoma, kad Kuršių nerijoje žmonių gyventa prieš 2900–2700 m. prieš Kristų, tai yra neolito laikotarpiu. Kai kurie radiniai leidžia teigti, kad čia gyventa ir vėliau – bronzos amžiuje.

Šią vasarą G.Piličiauskas dar žada kasinėti ir Nidoje.