Neretas jaunosios kartos aktorius pažymi, jog jau mokykloje žinojo, kad gyvenimą sies su teatro scena. Vis dėlto už kiekvienos žvaigždutės stovi jo pedagogas. Klaipėdos mokyklų bendruomenes jau porą metų stebina sužibęs „Baltijos“ teatralų būrys, į sceną vedamas teatro mokytojos Aivos Simonavičienės.

Negabių scenai nėra

– Ką šiandien reiškia būti teatro mokytoju? Kuo ši profesija svarbi jums?

– Būti pedagogu yra didelė atsakomybė ir visai nesvarbu, kokį dalyką dėstai. Šiandien mokiniai tikrai nėra blogesni nei tie, kurie mokėsi prieš keliasdešimt metų. Jie – kita karta, tačiau viskas priklauso nuo santykio, kuriuo vadovaudamasis eini į jauną žmogų. Ir laikas tam nėra pavaldus. Jei priimi mokinį tokį, koks jis yra, nesistengdamas pakeisti, o tik suteikdamas galimybę jam pačiam susitikti su savimi – bendravimas tampa paprastas ir lengvas, išnyksta bet kokios ribos. Jaunuolis pirmiausia turi pasitikėti tuo žmogumi, pas kurį ateina, o scena vienaip ar kitaip apnuogina. Man teatro mokytojo profesija pirmiausia yra būdas pasakyti mokiniui – pasitikėk manimi, čia nebus nieko, kas tave sužeistų, bet tu turi nebijoti pats susitikti su savimi. Nėra netinkamų žmonių scenai. Neretai mes turime tik netinkamą požiūrį.

– Kiek metų dirbate teatro mokytoja mokykloje?

– Baltijos gimnazijoje dirbu nuo 2012 metų, o teatrinėje, renginių organizavimo veikloje esu kiek daugiau nei 12 metų. Teatro pamokas dėstau 3–4 gimnazijos klasėms, turiu dramos studijas su 1–2 ir 3–4 klasių mokiniais bei renginių organizavimo grupę, kurios nariai – 1–4 gimnazijos klasių mokiniai.

Negali būti „bet kaip“

– Koks yra teatro mokytojo vaidmuo pamokoje? Kaip ištrinti ribą tarp pedagogo ir mokinio, tačiau tuo pat metu likti autoritetu?

– Bet kokias ribas nubrėžiame mes patys. Teatro pamokų metu aš nesistengiu būti tuo, kuo nesu, ir tikiu, kad mokiniai tai jaučia. Skatinu juos būti toje akimirkoje, kurioje jie yra. Kai nepasitikime savimi, bijodami susitikimo su paaugliais, tada ir brėžiame tą ribą, pavadinimu „bijok ir gerbk“. Galbūt tai veiksminga. Aš nežinau, tuo metodu nesinaudoju. Buvimas savimi, paprastumas ir nuoširdumas yra tai, su kuo einu į kiekvieną žmogų nepriklausomai nuo jo amžiaus. Teatro pamokose mes mokomės ne tik to, kas būtina pagal planą. Dauguma jaunuolių sako, jog juos kausto scenos baimė. Aš juos mokau ne nugalėti tas baimes, bet susitikti su jomis. Kai mokiniai supranta, iš kur  kyla baimės, – tada ir įvyksta didysis virsmas, atveriantis kelius kūrybiškumui vystytis. Jei suaugę jaunuoliai  po pamokų ateina į dramos studijos ar renginių organizavimo būrelį ir ten būna iki vėlaus vakaro, vadinasi, tame buvime jie mato prasmę. Svarbiausia aiškiai suvokti, kodėl esi ten, kur esi, ir dėl ko tai darai.

– Net ir labai garsiems teatro kūrėjams pasitaiko ne kūrybos momentų. Teatro mokytojas negali sau to leisti, jis nuolat turi būti įdomus. Koks jūsų sėkmės receptas?

– Kodėl teatro mokytojas negali sau to leisti? Jis netgi privalo įlįsti į olą, pabūti su savimi, įgauti naują kvėpavimą. Tačiau teatro mokytojo veikloje norisi atskirti dvi sritis: pamokas ir veiklą po jų. Pamokų veikla yra tikslingai apgalvota, rašome ilgalaikius planus, kaip ir kitų dalykų pedagogai. Tad taisyklės čia egzistuoja, kaip ir mokantis bet kokį kitą dalyką. Tačiau statydama spektaklį, besiruošdama renginiui, pereinu ilgą kūrybinių ieškojimų kelią. Mokiniams kaskart sakau: jei jau kviečiame žiūrovą – turime aiškiai žinoti, ką jiems norime pasakyti, suvokti, kad jo neapgausi. Žmogui arba patiks, arba ne. Kito kelio nėra.

Todėl mano kūrybos tikslas – išeiti iš mokyklinio teatro suvokimo rėmų, padėti žiūrovui pajausti, kad mokyklinis lygis taip pat gali būti aukštas, o aktoriai turi žinoti, kad scenoje negali būti „bet kaip“. Scenoje nepakanka tos pačios popierinės gėlės, kabančios per visus renginius.

Būti esamuoju laiku

– Pamokos sėkmė priklauso ne tik nuo pedagogo, ne kūrybos dienų gali būti ir moksleiviams. Kaip pažaboti krizes dramos pamokose?

– Ne kūrybos dienų mokiniams tikrai būna, bet ar tai išties susiję su paauglystės kaprizais – kitas klausimas. Su jaunu žmogumi, kaip ir su bet kokiu kitu, reikia kalbėtis. Nuspėti jo būsenas sunku, bet pastebėti nuotaikos, elgsenos pakitimus – būtina. Neretai ir jie patys ne visada geba įvardyti ar atpažinti tai, kas su jais vyksta. Todėl labai svarbu pajausti, ar gali tądien lįsti į to žmogaus erdvę, ar ne. Kiekvieną gimnazistą aš priimu kaip asmenybę, bendrauju kaip su sau lygiu, neatriboju ir nesukuriu situacijos, kad aš – mokytoja ir man privaloma viską pasisakyti. Kaip ir minėjau anksčiau, tik lengvas buvimas, lengvas bendravimas nesukuria įtampos. O kai jos nėra, krizių pavyksta išvengti. Tačiau ir jų nereikia bijoti. Krizės net būtinos, nes suteikia galimybę pažvelgti į save, aplinką, išgryninti esminius dalykus.

– Kokius mokinių gebėjimus, kompetencijas ar nuostatas padeda ugdyti teatras, drama?

– Bendrojo teatro kurso tikslas – sudaryti sąlygas mokiniams sukaupti teatro kūrybos ir suvokimo patirtį, reikšmingą jų dvasinei brandai, kompetencijų vystymui, mokymuisi, poreikiui dalyvauti kultūriniame gyvenime. Siekiu, kad per teatro pamokas mokiniai įgytų pasitikėjimą, teigiamai save vertintų, mokytųsi kūrybiškai reikšti savo mintis, jausmus, pasitelkdami įvairias teatrines priemones gebėtų pažinti savo pačių ir kitų žmonių dvasinį pasaulį. Svarbu, kad mokiniai pasitikėtų savo kūrybinėmis galiomis, tačiau esminis dalykas – kad jie išmoktų sustoti. Bent valandai į šoną padėti mobilųjį telefoną ir suvokti, kad niekas nesugriuvo. Tai nėra lengva, bet tai išlaisvina.

Griežia pirmuoju smuiku

– Neretai teatro pedagogas mokykloje yra atsakingas už visas didžiąsias švietimo įstaigos šventes. Ar tokia tendencija, jūsų akimis, egzistuoja ir uostamiesčio mokyklose? Kaip tai vertinate?

– Kiekvienas dirbame darbą, kurį geriausiai išmanome. Paskyrus šimtadienį organizuoti matematikams, eksperimentuoti galima, bet koks tikslas? Jei reikia pagalbos – tada tikrai geranoriškai padeda kolegos, bet pirmuoju smuiku dažniausiai groja teatro mokytojas.

– Ko galėtumėte palinkėti ar ką patarti moksleiviams, kurie šiuo metu svarsto pasukti teatro link, su juo sieti savo gyvenimą? Kokie iššūkiai ir privalumai jų laukia jau mokykloje pasirinkus šią discipliną, o gal net ir kaip vieną brandos egzaminų?

– Moksleiviai pamokymų neklauso, tad aš jiems noriu palinkėti nebijoti būti nemadingiems ir gyvenimo prasmės, draugų bei savęs paieškoti ne tik socialiniuose tinkluose. Ir jei yra bent menkiausias pojūtis, kad norisi įžengti į kitokią erdvę – reikia tai ir daryti. Sunkiausia būna apsispręsti. Mažuma pasuka profesionalaus teatralo keliu. Tačiau kai būdami scenoje jūs susirasite akis ir be jokios baimės, kad ir nebyliai, skelbsite žinią – tegul šis patyrimas jūsų neapleidžia. Mokėjimas būti esamuoju laiku yra pats didžiausias iššūkis ir privalumas.