Edita Lubickaitė dar būdama dvidešimties iš nedidelio kaimelio atsikėlė mokytis į uostamiestį. Pasekusi muzikuojančio tėčio pėdomis ji įgijo muzikos magistrą. Šiandien jos kasdienė veikla susijusi su menu. Kelerius metus Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre dirbusi teatro vadovo pavaduotoja menui, rugsėjį ji sugrįš į mėgstamą Nidą. Čia vadovaus kultūros ir turizmo informacijos centrui "Agila". Pokyčių nebijanti E.Lubickaitė sako, jog didžiausios šių laikų vertybės – nuoširdumas ir laisvė. "Jei nesi traukinyje, vežančiame į lagerį ar į tavo smilkinį nenutaikytas ginklas, esi laisvas rinktis. Visa kita – tik baimės ir kompleksai", – įsitikinusi pašnekovė. Ji užsimena svajojanti apie pupų ūkį – asmeninę utopiją, kurios nė iš tolo nesupainiotum su G.Orwello gyvulių ūkiu.

Lemtingi skambučiai

– Dvejus metus mokėtės muzikos pedagogikos. Kodėl persigalvojote?

– Supratau, kad pedagogika – ne man. Kai įstojau, buvau dar jaunystės ieškojimuose. Galbūt dabar jaunimas yra laisvesnis ir po mokyklos leidžia sau pirmiausia pakeliauti, pasisemti idėjų. Aš baigiau mokslus tais laikais, kai niekur nesimokydamas galėjai jaustis asocialiu. Vedama masinės inercijos, paskubėjau. Laimei, laiku sutikti žmonės paskatino pokyčiams. Apskritai atsitiktinumai keičia mano gyvenimą. Tiek sugrįžimą prie smuiko ar kvietimus dirbti nulemdavo netikėti skambučiai.

– Neankšta Klaipėdoje?

– Erdvės pasireikšti tikrai pakanka. Žinoma, daugiausia menininkų telkiasi sostinėje, tačiau kultūra pamažu atgimsta ir regionuose. Natūralu, kad gabūs kūrėjai veržiasi į meno centrus, kuriuose daugiau galimybių, belieka tik pagauti tos šalies ar miesto pulsą ir prisitaikyti. Tačiau rinką galima sukurti ir nedideliame mieste, tereikia kūrybiškų žmonių. Tų iniciatyvų daugėja. Iš Lietuvos išvykstančius srautus įvardyčiau kaip kūrybingumo stoką. Užuot priėmę iššūkį ir patys susikurdami sau patogią aplinką čia ir dabar, bėgame į patogią vietą.

– Po universiteto baigimo, ko gero, veiklos nestigo?

– Baigusi magistro studijas pradėjau dirbti Nidos kultūros ir turizmo informacijos centre "Agila". Buvau renginių organizatorė, vadybininkė kultūrai. Rengdavau plenerus, parodas, įvairius muzikos festivalius ir kitus renginius. Ten praleidau septynerius metus. Pati savęs vadinti kūrėja ar menininke nedrįstu. Nors ir groju smuiku, nedarau to meistriškai, veikiau – savo malonumui.

– Baigėte studijas Liaudies muzikos katedroje, gilinotės į folklorą. Tai gana nepopuliaru.

– Na taip, galbūt skamba nuobodžiai, bet sutikau išmintingų guru, parodžiusių, kad tai daryti nėra gėdinga. Priešingai – stiprybė ir privalumas. Liaudies muzika nėra tik valsas, polka ar klumpakojis, etninė kultūra sėkmingai pritaikoma šiandienai. Pasaulis keičiasi, bet tam tikri dalykai eina išvien kartu su mumis.

– Kaip atsidūrėte Klaipėdos muzikiniame teatre?

– Esu dėkinga vadovui už kvietimą. Jau kelerius metus čia dirbu teatro vadovo pavaduotoja menui, esu atsakinga už teatro kūrybinę veiklą. Tai – komandinis darbas. Prisidedame prie repertuaro formavimo, užsiimame vidine ir išorine komunikacija. Džiaugiuosi man tekusia proga padirbėti su šaunia komanda. Organizacija didelė, iš viso teatre dirba apie 200 žmonių. Darbo specifika kitokia nei, tarkime, kultūros centre Nidoje. Esti pulkai problemų, kurias reikia spręsti. Menininkai yra individualistai, dauguma jų visiškai nepakinkomi į sistemą, dualūs žmonės, todėl suvienyti juos komandiniam darbui yra velniškai sunku. Tačiau apie kiekvieną iš mūsų galima pasakyti daug gero ir tiek pat blogo, skirtumas tik tai, apie ką nori kalbėti.

– Rugsėjo pirmoji savaitė jums bus paskutinė teatre. Kodėl grįžtate į Nidą?

– Manau, esu ten laukiama. Patys darbuotojai pakvietė dalyvauti konkurse, į kurį pretendavo keturi kandidatai. Nida – menininkų Meka, todėl organizuoti renginius čia nesudėtinga net ir minimaliomis išlaidomis. Ne veltui dauguma garsių pasaulio mąstytojų keliaudavo būtent į neriją, ši vieta turi mistikos. Pamenu, mums kilo mintis organizuoti lietuviškų filmų festivalį, kurio biudžetas siekė vos 4 tūkst. litų. Tačiau, nepaisant to, į festivalį suvažiavo geriausi Lietuvos režisieriai. Buvo išties pasisekęs renginys.

Darbas – visas gyvenimas

– Matyt, menininkams jūra – amžina inspiracija.

– Pajūris visuomet buvo viena iš tų vietų, kurioje norėjau gyventi. Klaipėdiečiai laisvesni, atviresni, palyginti su didesnių miestų gyventojais. Ko gero, nuoširdumas šiuolaikiniame pasaulyje nėra priimamas kaip vertybė ar stiprybė. Man ne kartą teko bendrauti su žmonėmis, užimančiais aukštas pozicijas ir gerai žinančiais, kaip uždirbti pinigus. Dauguma jų atvirumą vertina kaip silpnybę, esą tokiu būdu dangstomi trūkumai. Aš taip nemanau. Esu gimusi ir augusi kaimelyje, kur žmonės jį vertina. Galbūt nuoširdumas neatitinka sėkmingos asmenybės standartų, bet aš renkuosi būti nepopuliari. Juk gyventi atvira širdimi yra nepaprastas iššūkis. Laikas bėga nenumaldomu greičiu, nuolat jį skaičiuojame, o ką skaičiuosime po to?

– Ar menui įkvėpė šeima?

– Mano tėtis yra akordeonistas, jis irgi baigė Menų fakultetą, chorvedybos specialybę. Gal dėl to pasekiau jo pėdomis, juk nuo vaikystės namuose supo muzika. Šiuo metu darbas yra neatsiejama mano gyvenimo dalis. Sako, žmogui duotos 24 valandos paroje ir trečdalis jų yra darbas. Nieko panašaus – tai visas gyvenimas. Būtų be galo sunku žiūrėti į savo veiklą tik kaip į būdą pragyventi. Studijų laikais buvo visko – darbo kavinėje ar nekilnojamojo turto agentūroje. Bet visuomet žinojau, kad tai tik laikinas sustojimas, skirtas išspręsti finansines problemas. Tėtis man visuomet sakydavo – kaip pasiklosi, taip išmiegosi. Jis niekada nedraudė, priešingai, leisdavo klysti. Sakydavo: "Tu daryk, bet teks atsakyti už pasekmes". Gal todėl ryšys su juo yra toks artimas.

– Norai ant Muzikinio teatro sienos – jūsų iniciatyva. Kaip kilo idėja?

– Viena amerikiečių menininkė, netekusi artimo žmogaus, sukūrė socialinį projektą, tapusį populiariu visame pasaulyje. Klaipėdiečiai ir miesto svečiai gali pasidalyti savo asmeninėmis svajonėmis ir ateities siekiais ant teatro fasado plokštumos. Kai paniręs į kasdienybę prieš akis pamatai frazę "kol gyvas, dar norėtum...", staiga suklūsti. Kiekvieną dieną jie yra fiksuojami, o ateityje turėtų atsirasti ir visa suvestinė.

Mokosi mylėti

– Pati užrašėte norą "gyventi iš tikro". Kaip tai padaryti?

– Būna, pagalvoji – jau 10 metų prabėgo. Ir ką nuveikei, ar gyvenai? Ne visada pamatome, išgirstame, prisiliečiame prie gražių dalykų, todėl savotiškas uždavinys – visomis juslėmis mylėti ir jausti. Deklaratyviai skamba, bet tai patikrinta tiesa. Meilė padaro mus amžinus.

– Ar šiuo metu mylite?

– Kiekvieną dieną to mokausi. Apskritai meilė labai plati sąvoka, ji gali reikšti net ir pakantumą gatvėje sutiktam, kitaip mąstančiam žmogui.

– Kaip atradote jogą?

– Maždaug prieš penkerius metus, kai keliskart nepavyko išlaikyti vairavimo egzamino, nuėjau į užsiėmimus. Buvau perpykusi, nes niekaip nesugebėjau išvažiuoti iš aikštelės, pradėjau kompleksuoti. Po trečio nesėkmingo bandymo nuėjau į jogos mokyklą Klaipėdoje, kur sutikau nuostabių žmonių. Nors ir nesu stropi mokinė, užsiėmimai man padeda susikoncentruoti. Juk tam, kad gerai grotum, neužtenka praktikuotis ištisas valandas, turi skirti laiko ir vidiniam tobulėjimui.

– Kalbant apie tobulėjimą. Ką šiuo metu skaitote?

– M.Stevensono "Optimisto kelionę į ateitį". Apie tai, kokią įtaką mums daro šiuolaikinis gyvenimo būdas. Mane žavi autoriaus futuristinės įžvalgos. Tai nėra fantastinė knyga, veikiau naujausių laimėjimų medicinos, fizikos, aplinkosaugos srityse apžvalga.

– Viena pirmųjų knygos frazių: "Pasenti nesunku – tereikia ilgiau pagyventi". Bijote senatvės?

– Kai buvau šešiolikos, turėjau tokią baimę. Mane baugino bejėgiškumas. Pamenu savo kaimynę, kurios sveikata buvo labai silpna, ji faktiškai priklausė nuo aplinkinių. Kaip dabar regiu momentą, kai senutė parkrenta ant slidžių grindų ir negali atsikelti, o aš, dar visai maža, stengiuosi jai padėti. Šis vaizdas man įstrigo kaip pats aiškiausias senatvės pavyzdys. Dabar manau, kad svarbiausia neprarasti gyvybinės energijos.

– Kolegos minėjo, kad dažnai kalbate apie pupų ūkį.

– Tai mano pačios sukurta metafora. Vieta, kur žmonės atvažiuoja nusiraminti, o menai taikomi kaip terapinė, harmonizuojanti priemonė. Savotiškas išėjimas iš sistemos – nedaryti to, kas tau yra nereikalinga. Prieš kelerius metus šia idėja labai tikėjau. Dabar manau, kad iš sistemos išeiti neįmanoma. Man įstrigo vieno romano frazė, esą žmogui užtenka pupų lysvės, kad patenkintų visus savo poreikius. O mes gyvename apsikrovę daiktais, jausmais, žmonėmis, informacija, potyriais. Todėl dabartiniame savo gyvenimo periode vertybėmis laikau švarą, atsikratymą nereikalingų dalykų, susikoncentravimą į save. Visko tiek daug, kad kyla klausimas nebe kaip sukurti ką gražaus, bet kaip nebekurti. Ir pupų ūkis – savotiškas pabėgimas. Paauglystėje visada maniau, kad lengviausia gyventi vienuolyne, nes ten mažai pagundų, esi tik tu ir Dievas. Tačiau išeiti į provokuojančią aplinką ir į ją įnešti šventumo – tai yra iššūkis.

Šeimoje – apsupta moterų

– Pati vaikų neturite?

– Savų ne, bet mano gyvenimo draugas turi tris dukras. Malonu girdėti, kai tau sako, esą "esi mums kaip mama". Jos suaugusios, viena jau sukūrė šeimą ir netgi turime anūką. Kitos merginos su mumis gyvena mokslo metais. Esame labai artimos, juk beveik dešimt metų stebėjau jas augančias. Gerus santykius palaikome ir su jų mama, džiaugiuosi, kad netgi prie Kūčių stalo susėdame visi drauge. Visiškai be apsimetinėjimo. Pavyko perlipti per savo ambicijas ir išlaikyti tikrą, gražų santykį, tiesiog susitaikėme su praeitimi, kurios nepakeisi. Tai yra dovana ir vertybė. Šalia manęs esantis vyras – tolerancijos pavyzdys ir mokytojas. Nesu sutikusi pakantesnio žmogaus. Stebiu, kaip jis auklėja savo dukras, ir stebiuosi, kad per tiek metų tik kartą girdėjau jį pakeliantį balsą. Yra ko pasimokyti.

– Pačiai nesinori santuokos?

– Svarbu nemeluoti sau ir kitiems, o oficialūs dalykai tėra priedanga. Nemanau, kad žiedas ant piršto suriša amžiams, remkimės gyvais pavyzdžiais. Savo aplinkoje neturiu tobulų vadovėlinės šeimos atvejų. Esu mačiusi daug įvairių istorijų, kuriose niekuomet kaltas nebūna vienas, todėl dviem žmonėms labai svarbu kalbėtis, suprasti vienas kitą. Žmonės – kaip kamuoliai, nuolat rieda šalia vienas kito, tačiau iš esmės yra vieni.

– Abiejų veiklos susijusios su kultūra, turbūt taip kur kas paprasčiau atrasti bendrystę?

– Sakoma, tam, kad judėtum, reikia priešingų polių, tačiau kiekvienas atvejis skirtingas. Veikla iš tiesų vienija. Gerai, kai iš pusės lūpų supranti vienas kitą. Mano pačios tėvų santykiai nėra įkvepiantis pavyzdys. Todėl manau, kad, nugyvenus daug metų drauge, pagarba yra vienas svarbiausių dalykų. Dar viena būtina sąlyga – mylėti save, tik taip galėsi kažką duoti kitam.

Vizitinė kortelė

Gimė 1979 m. birželio 2 d. Šiaulėnuose Radviliškio rajone.

Baigė Šiaulėnų Marcelino Šikšnio gimnaziją.

2004 m. įgijo muzikos bakalauro laipsnį Klaipėdos universiteto Menų fakultete.

2006 m. įgijo muzikos magistro laipsnį Klaipėdos universiteto Menų fakultete.