Grąžino be pagražinimų

"Kelias baigėsi. O ir sukauptą lobį tenka grąžinti tiems, iš kurių jį paveldėjau. Ir tai darau. Grąžinu jį be pagražinimo, nenuglaistytą, tokį, kokį buvau gavęs iš sutiktų pakeleivių", – prieš ketverius metus, tarsi nujausdamas, kad nebe itin daug laiko liko šioje žemėje, savo autobiografijoje užrašė B. Aleknavičius.

Jo archyvuose – tūkstančiai nuotraukų negatyvų, kuriuose – ne tik gražiausių šalies kampelių peizažai, žymių ir niekam nežinomų žmonių portretai ir atsiminimai iš tų susitikimų su įstabiomis asmenybėmis, palikusiomis ženklą krašto istorijoje.

Visa, ką nufotografavo, užrašė ir sukaupė  žinomas klaipėdietis, perduota I.Simonaitytės bibliotekai, kitaip tariant, Klaipėdai ir jos žmonėms, kad šie žiūrėtų, skaitytų, pažintų, mokytųsi.

O juk galėjo dar neišeiti, galėjo dar pabūti.

B. Aleknavičius tarsi ruošėsi savo išėjimui, kas lyg ir natūralu, neišvengiama, vis dėlto jo artimiesiems ir bičiuliams Bernardo netektis labai skaudi.

"Tai nebuvo netikėta, bet jis atsisakė važiuoti į ligoninę, norėjo likti namie, kur ir užgeso. Labai skaudu, labai sunku. Bernardo valia, jis bus kremuotas. O iš Kėdainių tik artimieji, nes dabar toks įtemptas metas, važiuosime tiesiai į Lekėčius, į jo tėviškę, kur ir palaidosime urną su pelenais. Gal po metų, kai situacija aprims, susirinksime visi kartu Klaipėdoje Bernardo pagerbti", – vakar kalbėjo našlė Antanina Aleknavičienė.

Krašto šviesulio netektis

Pranešus apie Bernardo mirtį, Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas neslėpė, kad tai neišmatuojama netektis miestui, kraštui ir visai Lietuvai.

"B. Aleknavičius – Klaipėdos miesto garbės pilietis, Klaipėdos kultūros magistras, iškilus Klaipėdos krašto sūnus, išskirtinį dėmesį, visą savo gyvenimą paskyręs mūsų krašto istorijai, jos šviesuliams, vienu kurių jis neabejotinai buvo", – savo feisbuko paskyroje jautrius žodžius šiai asmenybei skyrė V. Grubliauskas.

Buvęs kolega iš "Eltos", su kuriuo B. Aleknavičius artimai bendravo, Antanas Kazimieras Dilys buvo labai sukrėstas žinios apie savo bičiulio netektį.

"Tiek metų bendravome, nuo pat 1963-iųjų. Baisi žinia, labai sunku kalbėti tokiais momentais. O juk galėjo dar neišeiti, galėjo dar pabūti", – skausmo neslėpė A. K. Dilys.

Įamžino nebylią kovą

Anot Klaipėdos mero, B.Aleknavičiaus kuklumas ir darbštumas visada buvo išskirtinė jo savybė, kaip ir kova už savo vertybes visą gyvenimą.

Dėl savo nestandartinio požiūrio į sovietinę sistemą jis ne kartą buvo auklėtas partinių nomenklatūrininkų.

Antanas Dilys / Redakcijos archyvo nuotr.

Bernardas, kaip ir dauguma to meto žmonių, buvo priverstas ne tik bendrauti Ezopo kalba, bet ir kurti metaforomis.

Aplink tvyrant sistemos palaikomam melui, B. Aleknavičius sugebėdavo įamžinti nebylią tautos kovą už laisvę net giliausiu sovietmečiu, tas fotografijas išsaugojo ir jos liko istorijai.

Prieš ketverius metus žurnalistų kalbintas klaipėdietis pasakojo, kad ženklų, bylojusių, jog žmonės nepamiršo laisvės, buvo galima aptikti bet kur.

"Tai buvo 1985-ųjų vasarą. Su žmona Antanina vaikštinėjome jūros pakrante Giruliuose. Staiga žvilgtelėjau po kojomis ir apstulbau – kažkas iš šlapio smėlio sukūrė Vytį. Žinoma, užfiksavau šį širdžiai mielą vaizdą, jau tada suvokdamas, kad žmonės, nors apie tai ir nekalba, bet gyvena ateitimi. Dešimtmečius tauta laukė savojo riterio", – 2016 metais Juodojo kaspino dienos išvakarėse žurnalistams kalbėjo B.Aleknavičius.

Jis pasakojo, kaip 1974 m. Klaipėdos dramos teatro režisierius Povilas Gaidys statė spektaklį pagal B. Sruogos istorinę kroniką "Milžino paunksmė".

Dekoracijas kūrė dailininkas Valentinas Antanavičius.

Remiantis pradiniu sumanymu, scenoje turėjo kaboti du apnuoginti kalavijai ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei Lenkijos karalystės herbai.

B. Aleknavičius įamžino generalinę repeticiją.

Nuotraukoje buvo matyti aktorius Povilas Stankus, atliekantis Švitrigailos vaidmenį, už jo – scenoje Vytis.

Šią fotografiją autorius nusiuntė savaitraščiui "Gimtasis kraštas", tačiau premjeroje žiūrovai Vyčio nebeišvydo.

"Prieš spektaklio premjerą dar buvo CK ir Kultūros ministerijos komisijos peržiūra. Ši viską galinti komisija išsigando dominuojančio lietuviško Vyčio ir įsakė jį pašalinti, paliekant tik lenkišką Erelį. Istorinė tiesa ir scenos pusiausvyra buvo sugriauta", – savo fotoapybraižų knygoje "Kelionė. Einu per Lietuvą" rašė B. Aleknavičius.

Beje, tuokart fotoreporteris B. Aleknavičius nenukentėjo, nors jo nuotrauka ir pasiekė "Gimtojo krašto" skaitytojus.

Kuklumas: šiemet B. Aleknavičiui buvo suteiktas Klaipėdos kultūros magistro vardas, tačiau klaipėdietis prašė kuklesnės vardo suteikimo ceremonijos ir atsisakė brangios regalijos – auksinio žiedo su deimantu. / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Kadangi leidinys buvo skirtas užsienio lietuviams, cenzoriai tada šį "akibrokštą" praleido pro akis.

Duoklė šalies šviesuoliams

B. Aleknavičiui per savo gyvenimą teko bendrauti su daugybe žymių ano meto žmonių. Šių susitikimų rezultatas – dešimtys gausiai iliustruotų dokumentinių, literatūrinių apybraižų iš sovietmečio epochos.

Anot B. Aleknavičiaus, jau tada sovietmečio liudininkai, kūrėjai, net tie, kurie vertinami dviprasmiškai, dirbo nujausdami, kad sistemos diktuojamas melas nesitęs amžinai.

"Didelė dalis tautos juk ir tada dirbo šalies ateičiai. Ekonomika, ūkis buvo pajungti Maskvai, bet kultūrinis gyvenimas juk vyko Lietuvoje. Ir žmonės kūrė Lietuvai net sovietiniais metais. Pavyzdžiui, Just.Marcinkevičiaus ar J.Grušo istorinės pjesės... Žinoma, Just.Marcinkevičius buvo komunistų partijos narys, bet jis, jei būtų nepriklausęs partijai, nebūtų galėjęs išleisti "Mindaugo" ar "Martyno Mažvydo", " – buvo įsitikinęs B. Aleknavičius.

Kūrėjai, taip pat ir paprasti piliečiai, buvo priversti dangstytis kaukėmis, nes antraip išgyventi sovietinėje sistemoje nebuvo įmanoma.

B.Aleknavičiaus teigimu, daugelio pasąmonėje tvyrojo viltis, kad melo burbulas kada nors sprogs.

Dar sovietmečiu kartu su I.Simonaitytės viešosios bibliotekos darbuotojais B. Aleknavičius organizavo Mažosios Lietuvos iškiliųjų asmenybių pagerbimo vakarus.

Minint K. Donelaičio gimimo 275-ąsias metines, B. Aleknavičiaus pasiūlymu poeto gimtuosiuose Lazdynėliuose buvo pasodintas 275 ąžuoliukų parkas.

Jis yra Klaipėdos tradicinės šventės "Naują metą pradėkime kartu su K. Donelaičiu" (sausio 1-ąją) sumanytojas bei įgyvendintojas.

Savigarba – aukščiau visko

Šiemet už nuopelnus krašto istorijai B. Aleknavičius paskelbtas Klaipėdos kultūros magistru.

Tačiau jis kategoriškai atsisakė priimti pagrindinę šio vardo regaliją – auksinį žiedą, pagamintą pagal uostamiesčio piliavietėje rasto renesansinio papuošalo pavyzdį, o ir pačios ceremonijos jis pageidavo kur kas kuklesnės, nei būdavo iki tol.

B. Aleknavičius buvo pirmasis iš 38 Klaipėdos kultūros magistrų, kuris viešai atsisakė pagrindinės regalijos.

Brangaus žiedo ir didingų iškilmių atsisakymas vis dėlto buvo ne tik šio kuklaus žmogaus noras nešvaistyti miesto lėšų ekonomiškai sudėtingu laikotarpiu.

B.Aleknavičius turėjo savo požiūrį į Kryžiuočių ordino veiklą ir jų santykį su lietuviais, nepaisydamas to, kad viskas buvo labai seniai, bet tai buvo susiję su šio garbaus klaipėdiečio protėviais, kurie prieš savo valią turėjo palikti gimtąsias vietas.

"Mano nuomonė tvirta ir nepakeičiama, todėl Klaipėdos kultūros magistro žiedo, nukaldinto pagal A.Brandenburgiečio pamestojo kopiją, atsisakau. Manyčiau, kad šias lėšas būtų galima panaudoti uostamiesčio jauniesiems talentams, kuriantiems Mažosios Lietuvos tematika", – kalbėjo šių metų Klaipėdos kultūros magistras.

Tautinės savigarbos klausimu B. Aleknavičius buvo kategoriškas.

Gerbiant jo nuostatas, kultūros magistro vardas Bernardui suteiktas kuklioje ceremonijoje šių metų vasarą, per miesto gimtadienį.

Netrukus po to, rugpjūtį, B. Aleknavičius atšventė ir savo 90 metų sukaktį.

Praėjus vos daugiau nei trims mėnesiams, jo artimuosius, bičiulius ir draugus sukrėtė skaudi žinia apie Bernardo netektį.

Klaipėdoje gyvenęs kraštotyrininkas mirė sekmadienį, lapkričio 29 dieną.

Biografijos faktai

Gimė 1930 m. rugpjūčio 21 d. Lekėčių kaime (Šakių rajonas).

1956 m. baigė Kauno pedagoginę mokyklą.

1960 m. pradėjo žurnalistinę veiklą, dirbo Kauno rajono laikraštyje, buvo TASS-ELTA fotokorespondentas Klaipėdoje ir Žemaitijoje (1963–1992 m.).

Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ steigimo iniciatorius (1989). Tautodailininkų ir Vydūno draugijų garbės narys.

Šakių raj. savivaldybės Zanavykų kultūros premijų laureatas.

Yra apdovanotas Vinco Kudirkos premija (1992), Ievos Simonaitytės premija (1997), Ferdinando Kelkio medaliu (2020).

Surengė keliolika fotografijos parodų, kurios eksponuotos ir užsienyje.

2005 m. suteiktas Meno kūrėjo vardas.

Klaipėdos ir Šakių miestų garbės pilietis.

Išleido kelias dešimtis knygų.

Milžinišką savo fotodarbų archyvą perdavė I.Simonaitytės bibliotekai.