Per daugiau nei 40 metų kūrybinio darbo praktiką A. Banytės nutapytų darbų plotas siekia per tūkstantį kvadratinių metrų.

Jos darbų yra „Dainavos“ sanatorijoje Druskininkuose, „Gintaro“ ir „Pušyno“ poilsio namuose Palangoje, uostamiesčio ligoninėje ir gimdymo namuose, Klaipėdos laikrodžių muziejuje, kur darbavosi kartu su kolega Juozu Vosyliumi.

Mozaikos technika A. Banytė kartu su Arvydu Bumbliu sukūrė ir Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslą Lėbartų kapinių koplyčioje, nutapė Dievą Tėvą Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje.

Angelina buvo freskų tapytojos Sofijos Veiverytės (1926–2009) mokinė, studijuodama institute (dabar Vilniaus dailės akademija) ir susižavėjo freska.

Tiesa, sovietmečiu freskas tapyti teko tik ant visuomeninės paskirties pastatų, bažnyčių durys monumentaliosios dailės kūrėjams atsivėrė vėliau, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę ir prasidėjo bažnyčių atgimimas.

Klaipėdoje miestiečiai irgi atgavo Marijos Taikos Karalienės bažnyčią, kuri buvo pastatyta dar sovietmečiu, tačiau komunistinė valdžia ją iš tikinčiųjų atėmė, nespėjus šventyklos pašventinti. Tada ji buvo paversta filharmonija.

Tikintiesiems atgavus bažnyčią, ją teko ne tik pašventinti, bet ir išpuošti.

A. Banytės misija buvo ant sienos šalia altoriaus, dešinėje nišoje, nutapyti Dievą Tėvą.

Tai buvo jos pirmas darbas bažnyčioje, jų vėliau buvo ne vienas.

„Tokie užsakymai visada kiek baugina. Juk kokia atsakomybė, šventykloje darbas yra ypatingas. Žinoma, tam reikėjo ir specialaus vidinio nusiteikimo, dvasinio pasirengimo, susikaupimo. Kai sužinojau, kad senieji šventų paveikslų meistrai niekada nepalikdavo savo autorystės ženklo ant darbų, ir aš tos nuostatos laikausi, niekada nepalieku savo pavardės ar inicialų ant tokių darbų“, – pasakojo tapytoja.

Vienas didžiausių A. Banytės darbų buvo išpuošti dvi Visagino bažnyčios altorines sienas.

Jas su kolega Antanu Damijonaičiu tapė dvejus metus.

„Ar tapant bažnyčiose išgyvenau kokių mažų stebuklų? Gal ne, bet džiugu, kad nenubildėjau nuo pastolių. Tapant sieną, paprastai jie visiškai uždengia visą vaizdą, ką darai, nematai. Tada atsiduodu Dievo valiai. Savo kūrinį pamatau tik tada, kai išardo pastolius“, – šypsojosi klaipėdietė.

Bene gražiausi dailininkės atsiminimai apie kūrybinį procesą susiję su Juknaičiais, kur darbo sąlygos buvo idealios, tačiau kūriniai neišliko, po privatizacijos jie buvo sunaikinti.

Paskutinis A. Banytės darbas – unikali freska ant Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios fasado.

„Šiais laikais, kai architektūra moderni, mano darbų procesas užtrunka ilgiau nei pastatyti patį statinį. Manau, gal jau baigiasi freskų ir monumentaliosios tapybos era, nebent tektų rekonstruoti kokį seną pastatą“, – svarstė dailininkė.