Pakanka kelias minutes pažiūrėti į akis, kad suprastumei, jog prieš tave įdomus žmogus. Tokių atsiliepimų teko girdėti apie Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Teologijos katedros vedėją ir Evangeliškosios teologijos centro direktorių Arūną Baublį.

Vizitinė kortelė

1960 m. spalio 27 d. gimė Biržuose.

1983 m. Vilniaus universitete baigė istoriją.

1983–1985 m. dirbo Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos rankraščių ir bibliografijos skyriuose.

1985–1986 m. – Kultūros ministerijos bibliotekų reikalų valdyboje, dėstė Kultūros darbuotojų tobulinimosi institute.

1986–1993 m. Biržų krašto muziejaus „Sėla“ mokslinis bendradarbis, archeologas, skyriaus vedėjas.

1993 m. tapo Klaipėdos universiteto Evangeliškosios teologijos centro, vėliau – ir katedros asistentu.

2000 m. jungtinėje Lietuvos istorijos instituto ir Vytauto Didžiojo universiteto doktorantūroje eksternu apgynė humanitarinių mokslų istorijos krypties daktaro disertaciją.

2001 m. tapo Klaipėdos universiteto Teologijos katedros vedėju bei Evangeliškosios teologijos centro direktoriumi.

– Prasidėjus naujiems mokslo metams smalsu, kokia situacija su studentais yra jūsų vadovaujamoje katedroje?

– Pataikėte į pačią jautriausią vietą. Studentų mažėja. Galvojame apie profilio keitimą ir grynosios teologijos atsisakymą, nes pati aukštojo mokslo reforma turi daug paslėptų pusių, į kurias jos kūrėjai neatsižvelgė. Gal reikės pasekti Vakarų šalių patirtimi ir galvoti apie disciplinines studijas, kuriose butų derinamos kelios sritys. Vienos rūšies studijos, kai lyg įsėdi į liftą ir važiuoji iki diplomo, šiame globaliame pasaulyje tampa nebepopuliarios.

Lietuvoje teologija tradiciškai siejama su bažnyčia arba kunigyste. Toks požiūris labiau būdingas Romos katalikų konfesijos atstovams. Mūsų studijos atstovauja religines mažumas, kurios teologiją labiau priartina gyvenimui. Teologija skirta pagrindinių religinių postulatų pažinimui.

Kaip parodė kelių šimtų mūsų absolventų tolimesni likimai, jie tas žinias pritaikė kaip bazinį išsilavinimą, žengdami į kitas sritis. Tarp mūsų buvusių studentų pakankamai tokių, kurie sėkmingai save realizuoja ne žuvų kapotojų ar braškių rinkėjų karjeroje, bet įsidarbino pagal specialybę ir sugebėjo suderinti artimus dalykus: socialinę veiklą, psichologiją.

– Ar jūsų studentai studijas pasirenka kryptingai, ar linkę pasiblaškyti?

– Daug metų tenka dėstyti Vokietijos universitetuose, tad galiu palyginti studentų motyvaciją, požiūrį į studijas. Su giliu liūdesiu tenka konstatuoti apie pas mus įsišaknijusią blogą tradiciją, kad po mokyklos būtina įstoti į aukštąją mokyklą.

Retai gali sutikti jauną žmogų, kuris puikiai žino, ką jis veiks gyvenime. Dažniausiai studentai yra besiblaškantys, neturintys rimtos motyvacijos, specialybę pasirenkantys dėl skambaus ar modernaus pavadinimo.

Užsienyje studentai paprastai būna vyresnio amžiaus, turintys tam tikros veiklos patirties ir žinantys, ko jie nori gyvenime.

Nors teologijos vertybinės žinios gali būti pritaikomos universaliau. Prieš ekonominę krizę, kai buvo daugiau studentų, stebėjausi, kad nemažai nekilnojamojo turto agentūrų bandė tarp mūsų studentų ieškoti būsimųjų bendradarbių. Darbdaviai paaiškino, kad šie žmonės moka bendrauti, sugeba neįkyriai išdėstyti argumentus, išklausyti.

Tikėjimas gimdo toleranciją

– O kodėl jūs pasirinkote teologiją?

– Iš archeologijos paradoksaliai atėjau į teologiją. Garsi mūsų profesorė Rimutė Rimantienė gražiai pasakė, kad archeologas turi žiūrėti ne tik po kojomis, bet ir į dangų. Daug metų tyrinėjau protestantišką paveldą – Biržų senamiestį, tvirtovės kompleksą ir mačiau, kad religijos įtaka turėjo ryškių atspindžių kasdieniame gyvenime. Tai paskatino pasidomėti pačių bažnyčių istorija.

Kai susidarė galimybė atvykti į Klaipėdą, reikėjo bažnyčios istoriko, tad ėmiausi šios srities. Taip gimė mano disertacija, knyga. Teologija – įdomi sritis, kur reikia plačių žinių, gebėjimo susieti istorinius faktus. Tai viena tokių sričių, kur istorikas gali rasti save, ypač tyrinėjantis kultūrinį paveldą.

– Kiek svarbus tikėjimas istorikui, besigilinančiam į teologiją?

– Sunkus klausimas. Tikėjimas pas žmogų gali ateiti labai netikėtai, verčiamas įvairių aplinkybių, o gali būti išugdytas, pavyzdžiui, šeimoje. Bet čia jau kyla turinio klausimas. Tie žmonės, kurie daug šneka apie dvasingumą, yra toli nuo jo. Žodžiais sunku išreikšti tuos dalykus.

Dėstyti ir gilintis į teologiją gali ir netikintis žmogus, bet jis turi būti tolerantiškas, neturėti išankstinių nuostatų. Kai žmogus sako, kad jo religija pati geriausia, suabejoju, ar jis suvokia tikėjimo esmę. Tikėjimas žmogui duoda gebėjimą suvokti ir kitokį žmogų.

– Kaip tikėjimas atsirado jūsų gyvenime?

– Iš mano motinos pusės buvo gilios protestantiškos tradicijos. Giminėje buvo protestantų dvasininkų, bet augau agresyvaus ateizmo laikotarpiu. Tad ėjimas į bažnyčią vaikystėje nebuvo natūralus. Suvokimas ateina pamažu. Gyvenime daug visokių sunkumų buvo, bet kai žmogus sunkią akimirką gali atsiremti į kažką tokio vidinio, jis lengviau pakelia išbandymus.

– Po studijų likote dirbti Vilniuje, bet paskui vis tiek grįžote į gimtuosius Biržus, nors dauguma bet kokia kaina siekia likti sostinėje. Kodėl?

– Rinktis mokslininko kelią didesnės galimybės buvo regioniniame muziejuje. Ten taip pat galėjau užsiimti praktine archeologija. Galima vegetuoti Vilniuje. Bet jei darbas nepatinka, ar verta jo laikytis? Tuo metu dirbau Kultūros ministerijoje ir biurokratinis darbas nežavėjo. Kaip tik atsirado galimybė keltis į restauruojamą Biržų pilies kompleksą, prasidėjo platesni senamiesčio tyrinėjimai. Galbūt norėjosi savotiškos romantikos.

Tyrinėjimo objektas – kapai

– Koks dabar jūsų tyrinėjimo objektas?

– Šiemet kaip tik pradėjau plataus etnokonfesinio paveldo tyrinėjimą – tyrinėjame senąsias Klaipėdos krašto kapines. Tai didelis darbas, susijęs su paveldosauga. Jis teikia daug įdomios informacijos apie buvusius krašto žmones, papročius, kultūrą, tautinę sudėtį.

– Kodėl manote, kad šalia kapinių namus besistatantys žmonės nežino, ką daro?

– Daugelyje šalių, o ir Klaipėdoje, užpildytos kapinės buvo užpilamos žemių sluoksniu ir statomi pastatai. Kaip pavyzdys galėtų būti Luizės gimnazija, kuri pastatyta buvusių senųjų kapinių vietoje. Teritorijoje prie Senojo turgaus, kur buvo žydų ligoninė, taip pat buvo kapinės. Jos taip pat buvo prie Jono bažnyčios.

Prūsijoje jau XIX amžiaus pradžioje buvo aiškiai reglamentuota, kad kapinės turi būti už gyvenamųjų kvartalų. Tad dauguma senųjų Klaipėdos kapinių, skirtingai nuo Didžiosios Lietuvos, nėra šalia bažnyčių.

Jei žinai, kad stataisi namą šalia kapinių, tai nevykęs pasirinkimas. Nenoriu mistifikuoti. Žiūriu iš labai pragmatiškų dalykų. Pasistatėte namą šalia kapinių, išsikasėte šulinį ir galima dėti daugtaškį, ką jūs geriate. Jau nekalbant apie moralinę pusę. Kažkada gyvenę žmonės nusipelnė pagarbos. Jei negerbsime jų, negerbsime ir savęs.

Higienos taip pat reikėtų paisyti, nes šiame krašte yra buvusios ir maro kapinės. Tad ignoruodami elementarius dalykus žmonės rizikuoja savo sveikata.

Vengia liguisto kaupimo

– Tarp jūsų pomėgių – numizmatika ir baldų istorija. Kaip susidomėjote pastarąja?

– Tai labiau susiję su muziejininkystės laikotarpiu Biržuose. Baldai labai daug gali pasakyti savo medžiagomis, įdėtu žmogaus darbu. Man įdomu susipažinti su technologijomis, paskaityti apie jas. Bet su tokiais baldais tenka susidurti labai retai, nes Lietuvoje jų nebeturime. Galima pasižiūrėti parodose, užsienyje, aukcionuose, antikvariatuose.

Dar dirbdamas Vilniuje pradėjau skaityti numizmatikos kursą. Mane domina ne tiek konkreti moneta, kiek pati numizmatikos raida, istorija, kalimo technologijos, monetų kalyklų istorija.

Nesu iš tų, kurie tik kaupia. Turėti daiktą – gražu, bet kartais tai veda prie liguisto poreikio kaupti. Kai tampi medžiotoju, nebėra laiko gilintis į šią sferą.

– Ar būna situacijų, kai pakeliate balsą?

– Esu karšto charakterio, galiu užsiplieksti, bet greitai ir atauštu. Dabar jau gerą dešimtmetį stengiuosi nekelti balso. Balso pakėlimas parodo žmogaus silpnumą. Tik silpnas žmogus riksmu gali įteisinti savo tiesas.

Šeimą sucementavo bėda

– Kaip gyvena jūsų šeima?

– Stabiliai. Tai didelis privalumas. Kartą dukra juokėsi, kad kai žmona pakeitė šukuoseną, pasklido gandai, jog pakeičiau žmoną. Su Ilona susipažinome studijų metais Vilniaus universitete ir nuo 1983-iųjų gyvename kartu. Užauginome du vaikus – vyresnioji dukra Indrė baigė psichologiją. Dar mokykloje ji pradėjo dirbti savanore Jaunimo pagalbos linijoje.

Jaunesnio sūnaus problema sucementavo šeimą. Kai sūnui buvo 6 mėnesiai, Vilniuje medikai per klaidą suleido ne tuos vaistus. Jis apkurto. Tai gali labai lengvai sugriauti šeimą, bet gali ir sucementuoti.

Ieškodami įvairių būdų, kaip jam padėti, nuėjome ilgą kelią. Dabar galiu pasidžiaugti, kad sūnus – pilnametis, brandus, puikiai save realizuojantis žmogus, kuris gražiai piešia, mokėsi interjero dizaino, buvo išvykęs į Vokietiją.

– Kokių turite svajonių?

– Norėčiau gyventi normalioje visuomenėje, kur nėra tokių stresų, bėgimo griūvant. Visuomenėje, kuri yra atsakinga už save ir nelaukia dovanėlių iš „gerų politikų“. Svarbu ne tiek materialinė gerovė, kiek savijauta. Lietuvoje dirbi kaip bitė devyndarbė, kuri nieko nespėja. Bet kai išvažiuoji svetur, atsiranda laiko, nes nereikia rūpintis nereikalingais dalykais. Šito labiausiai pasigendu.