Medus, bičių duonelė, pikis. Tai populiariausi produktai, su kuriais daugeliui siejasi bitininkystė. Tačiau šiandien bitininkai dairosi ir kitų nišų. Pamažu Lietuvoje kelią besiskinanti bičių terapija, kurios pagrindas yra vabzdžių skleidžiami garsai ir vibracijos, – tik viena tokių.

Kovojo prieš nuodus

Klaipėdos krašto bitininkų bendruomenės "Midutis" vadovas Arūnas Neverdauskas pasakojo, kad ši veikla buvo naujovė ne vienam tautiečiui, apsilankiusiam neseniai Kijeve vykusiame tarptautiniame bitininkų kongrese.

Šioje šalyje jau veikia ištisi gydomieji kompleksai, o Lietuvoje tokios bičių terapijos paslaugą kol kas siūlo vos vienas kitas bitininkas. Tačiau pašnekovas neabejojo, kad ji netruks išpopuliarėti ir mūsų šalyje.

Anot A.Neverdausko, pasakojama, kad tokią gydomąją terapiją išbandė ir Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka, kai buvo paviešinta versija, jog jis neva apnuodytas dioksinu.

"Tai labai įdomus ir, kaip teigia mokslininkai, veiksmingas dalykas. Nedideliame namelyje įrengiamas gultas, o po juo – trys keturi aviliai. Žmogus guli, bitelės šnara, savo ūžimu kuria palankius biolaukus ir taip gydo įvairias ligas. Planuoju prie tvenkinio tokius namelius susikalti ir savo šeimos poreikiams. Tikiu, kad ne vienas bitininkas Lietuvoje juos taip pat susimeistraus", – šyptelėjo pašnekovas.

Teigiama, jog bičių skleidžiama energija stiprina imuninę sistemą, padeda atsikratyti depresijos bei nuovargio, gydo migreną, gerina kraujotaką bei gelbsti nuo įvairių kitų negalavimų.

Ne naudai, o grožiui

Dar viena, jau plačiau žinoma bičių terapijos rūšis – gydymas nuodais, kai bitė uždedama ant tam tikros kūno vietos, kad įgeltų į reikiamą tašką. Tokia metodika taikoma artritui gydyti bei kitoms skausmingoms būsenoms palengvinti.

Ne vieną dešimtmetį bites laikantis A.Neverdauskas juokavo, kad bitininkai šių vabzdžių įgėlimams jau turi imunitetą.

"Tinsta, kai įgelia pirmos 20 bičių, o po to jau nieko baisaus. Svarbiausia laiku ištraukti gylį, kad nepasklistų nuodai, o tam reikia pagalbininko", – šyptelėjo pašnekovas.

Vyras pripažino, jog, kaip ir kiekvienos srities, bitininkystės neaplenkia pažanga – tobulėjanti įranga palengvina kasdienį bitininkų triūsą ir taupo laiką, nuolat ieškoma ir platesnių, įvairesnių šios veiklos galimybių.

"Štai vienoje Lenkijos bitininkų mokykloje, esančioje netoli Liublino, už 200 zlotų siūlomas paskaitų kursas, kaip būtų galima panaudoti medų – pavyzdžiui, gaminti midų, likerius, kepti pyragus, sausainius ir panašiai. Kaina – padori, tik bėda, kad informacija pateikiama lenkų kalba", – apgailestavo pašnekovas.

Į klausimą, ar pastaraisiais metais Lietuvoje populiarėja ir pati bitininkystė, A.Neverdauskas patvirtino, jog bitininkų išties daugėja.

"Dabar net yra tarsi koks mados klyksmas – žmonės, turintys sodybą, nori joje ir dviejų trijų aviliukų. Nemanau, kad dėl medaus, nes nelabai ir apsimoka, vien medsukis kainuoja ne mažiau kaip 2 tūkst. litų. Tai veikiau įvaizdis, hobis, malonumas", – įvardijo vyras.

Į darbą vis tiek reikia eiti

Pasak pašnekovo, bitininkystė – ne tik reikalaujantis nemažai darbo, bet ir nepigus užsiėmimas. Štai vienas avilys kainuoja apie 400–500 litų, ką jau kalbėti apie kitą įrangą, bičių maitinimą, priemones prieš ligas ir kita.

"Avilius padaryti nesudėtinga, tik reikia išlaikyti matmenis. Tačiau kitos prekės brangios ne todėl, kad reikalauja daug darbo, brangių medžiagų, bet todėl, kad ateityje duos naudą", – paaiškino pašnekovas.

Kaip teigė pašnekovas, jo paties, kaip bitininko, istorija prasidėjo dar vaikystėje. Klaipėdoje gyvenantys tėvai laikė keletą bičių šeimų pas senelius Kryžkalnyje.

"Bitės spiesdavo, o tėtis ir mama darbe, tai tekdavo man sėsti į autobusą ir važiuoti spiečių gaudyti. Žinoma, tada man tai nepatikdavo, mieliau būčiau žvejojęs, bet niekas neklausė, – juokėsi bitininkas. – O dabar parvažiuoju pavargęs iš darbo, nueinu prie bičių ir pailsiu, vienas malonumas."

Pats pašnekovas tikino, jog jo bitynas – kuklus. Iš Klaipėdos kilęs, tačiau daugelį metų šalia Priekulės gyvenantis vyras su mažomis šeimomis, vadinamuoju vaikų darželiu, šiandien laiko 45 avilius.

"Tai tikrai nėra daug – jei nori neiti į darbą, reikia turėti 200 avilių ir daugiau. Tokius bitynus turintys žmonės iš to jau gali gyventi, ir tokių bitininkų mūsų bendruomenėje yra", – teigė tarptautinės perkėlos apsaugos tarnyboje dirbantis vyras.

Atbaido specifinis kvapas

Dukters Akvilės vardu pavadinto bityno produkciją A.Neverdauskas dažniausiai parduoda artimo rato žmonėms. Anot bitininko, tai ir pirkėjams yra geriausias būdas įsigyti patikimą prekę.

"Tenka girdėti visokių istorijų, bet namų sąlygomis nustatyti medaus kokybės neįmanoma. Todėl visiems visada patariu – pirkite medų iš pažįstamo bitininko", – kalbėjo pašnekovas.

Anot bitininko, reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, jog žiemą skysto medaus nebūna, nes jis ilgainiui susikristalizuoja, nebent tai būtų tam tikros rūšies, kaip akacijų, viržių, medus.

Labiausiai vertinamas pirmasis, pavasarinis, metų medus, kurio šį sezoną dėl užsitęsusios žiemos prisukta mažai. Šiemet kaip tyčia puikiai užderėjo grikiai, tačiau iš šių augalų suneštas medus mėgstamas nedaugelio.

"Šalia mūsų bityno buvo užsodinta 2 ha grikių, kai pradėjome su žmona sukti medų, buvome truputį nusiminę. Jis turi tokį specifinį kvapą ir skonį, kuris ne visiems įtinka. Todėl jei nori bitininkui padaryti niekšybę, reikia šalia pasėti porą hektarų grikių", – juokėsi pašnekovas.

Vis dėlto tie, kurie renkasi būtent grikių medų, vertina jį už unikalias gydomąsias savybes – teigiama, kad toks produktas tinkamas kraujagyslių ligoms, leukemijai gydyti.

O štai artėjant šaltajam sezonui vertėtų pavartoti bičių pienelio – anot bitininko, tai puiki priemonė imunitetui pastiprinti.

Vertina kaip žaidimą

Nors šeimos reikmėms medučio netrūksta, pašnekovas šypsojosi, jog juo visko nesaldina – esą kartais norisi ir cukraus.

Bitininko namuose svečias gali būti pavaišintas ir ypatingu gėrimu – midumi, kurį pagal savo receptą gamina jo sutuoktinė Aušra. Toks gėrimas, brandinamas net po kelerius metus, pasižymi švelniai gelsva spalva ir maloniu aromatu.

"Teko matyti, kad Jūros šventėje mažais stikliukais siūlo įsigyti drumzlino midaus. Tokio nereikėtų pirkti, nes taip negali būti – vadinasi, gėrimas užraugtas tik prieš kokį mėnesį, tai elementari "braškė", – kalbėjo pašnekovas.

Bitininkystė apipinta įvairiais mitais, tačiau A.Neverdauskas mano, kad į juos reikėtų žiūrėti kaip į žaidimą. Pavyzdžiui, neretai bitės pasitelkiamos spėjant būsimos žiemos orus.

"Sakoma, jog prie lakos bitės sulipdo didelę pikio tvorelę, kad neitų šaltis, vadinasi, laukia šalta žiema. Tačiau viename avilyje ji yra, kitame – tik nedidelė žymė. Tai vienam aviliui bus šalta, o kitam – ne?" – šmaikštavo pašnekovas.

Anot bitininko, jo neįtikina ir versija, jog neva bitės žmogų atpažįsta iš veido. "Gal veikiau iš kvapo?" – su šypsena svarstė pašnekovas.

Faktai ir skaičiai

Bitės gyvuoja ne vieną dešimtį milijonų metų. Kad šių vabzdžių būta neolito amžiuje, liudija Prancūzijoje terciaro laikotarpio nuogulose rasta suakmenėjusi bitė. Bičių darbininkių rasta ir mioceno nuogulose, kurių amžius siekia 20–25 mln. metų.

Medų nešančių bičių tėvyne laikoma Pietų Azija. Taip manoma todėl, kad ir dabar ten (ypač Pietų Indijoje, Ceilone) iš keturių egzistuojančių bičių rūšių aptinkamos trys. Neatmetama versija, kad pirmieji apie medų pasauliui paskelbė šumerai, juo gydę žaizdas, o ne vartoję kaip maistą.

Norėdamos sunešti 1 kg medaus, bitės nektarą turi rinkti iš mažiausiai dviejų milijonų žiedų ir su juo į avilį suskraidyti 120–150 tūkst. kartų. Skrisdama ieškoti nektaro, bitė pasiekia iki 65 km per valandą greitį, taigi gali rungtyniauti su traukiniu. Grįždama į avilį su 75 proc. jos svorio siekiančiu nektaro kroviniu, ji skrenda perpus lėčiau.
700 Lietuvoje augančių augalų rūšių turi nektaro, tačiau bitės renka medų tik iš 40 rūšių. Jų ieškodamas, nuo avilio kasdien vabzdys nuskrenda apie 3 km. Medų neša pačios "vyriausios" šeimos bitės.

Avilius rekomenduojama dažyti mėlynai, geltonai ir baltai, nes teigiama, jog bitės skiria būtent šias spalvas.

Vasarą bitės gyvena 30 dienų, o šaltuoju metu, kai nereikia dirbti, 7 mėnesius.