Naujoji Kuršių nerijos nacionalinio parko vadovė 40-metė Jolanta Bernotaitė po trejų metų darbo Briuselyje aplinkos apsaugos atašė Neringą vadina vakarietiškiausiu Lietuvos kraštu.

Pareigos pakeitė gyvenimą

– Ar nedrebėjo kojos kardinaliai keičiant savo gyvenimą?

– Galvojau ir jaudinausi, ar viskas bus gerai. Tačiau kai yra daug klausimų, geriausiai pasikliauti veiksmu. Kai kėliausi gyventi į Briuselį, dirbti Lietuvos nuolatinėje atstovybėje ES, taip pat važiavau pro Klaipėdą. Tuomet iš kelto žvelgdama į neriją, net negalvojau, kad po kelių metų čia gyvensiu ir dirbsiu. Ir dabar buvo aibė klausimų, kurie galėjo bauginti, tačiau klioviausi likimu ir savimi.

– Kodėl kandidatavote į šias pareigas?

– Mane pačią nustebino tas pasiryžimas, nes avantiūristės gyslelės lyg ir neturėjau. Keisti gyvenamąją ir darbo aplinką visiems yra sudėtinga. Tačiau ilgą laiką gyvenant užsienyje atsiranda toks socialinis ar psichologinis reiškinys – nei savas, nei svetimas. O tai leidžia lengviau keistis.

– Koks buvo kelias į šias pareigas ir profesiją?

– Gimiau Pakruojo rajono Rozalimo kaime. Mokyklą baigusi sidabro medaliu, įstojau į Vilniaus universitetą, įgijau teisinį išsilavinimą. Teko dirbti Komunalinio ūkio ir paslaugų departamente prie Statybos ir urbanistikos ministerijos. Vėliau dirbau Registrų centro filiale, dar vėliau – aplinkos ministro patarėja, o po to – aplinkos atašė Lietuvos nuolatinėje atstovybėje ES. Pastaruosius metus dirbau statybinėje organizacijoje, tad buvo įdomu sužinoti, kaip veikia tie patys įstatymai ir teisės aktai, prie kurių kūrimo teko prisidėti. Buvo gera pamoka pasižiūrėti į kitą paveikslo pusę.

Man labai įdomu lyginti savo patirtį Briuselyje su darbu Lietuvoje. Kiekvieną situaciją aš priimu kaip pamoką. Trejus metus būdama toli nuo artimųjų ir draugų išmoksti visai kitaip žiūrėti į tam tikras problemas. Kaip neskambėtų banaliai, tačiau viskas priklauso nuo mūsų požiūrio į vieną ar kitą situaciją. Su kolegomis iš kitų šalių dažnai kalbėdavome – kaip reikės grįžti į namus. Švedijos atstovė yra pasakiusi, kad gyvenimas užsienyje yra kaip virusas. Grįžęs namo vėl žvalgaisi atgal. Kiekvienas mūsų, kurie grįžo, ar tie, kurie tik ketina grįžti, turime skirtingą patirtį. Tačiau kardinalus gyvenimo ir darbo keitimas keičia ir mus pačius. Patirtis ne tik daug duoda, bet ir daug atima, mes jau ne be tokie pat. Pastebėjau ir gerąją pusę – tai galimybė šaltai į situaciją pažiūrėti iš šalies.

Europos margume – laisvė

– Ko išmokė darbas daugiatautėje aplinkoje?

– Kita kolegė laikinąją emigraciją vadina ne virusu, o imunitetu. Nebėra baimės viską keisti. Tai yra iššūkis, bet tai taip pat ir įdomu. Be abejo, apsispręsti važiuoti į Neringą buvo kur kas lengviau. Kitaip vertinu ir naują aplinką, į kurią gyvenimas mane nubloškė. Juk ne tik man stresas, su kiekvieno naujo žmogaus atėjimu savų išgyvenimų turi ir kolektyvas. Įvairių tautybių atstovų pilnas Briuselis išmokė tolerancijos kitaminčiui. Juk Lietuvoje rytą nežinodama, kuo apsirengti, žvilgteli pro langą ir žinai, koks oras. Briuselyje negali nuspręsti, nes gatvėje matai tiek su šortais, tiek su kailinukais žingsniuojančius žmones. Kita vertus, ten pajutau būties komfortą. Tai sunku nupasakoti, nes tai daugiau pojūtis, nei faktas. Ten pajutau visiškai kitokį žmogaus vertinimą. Pavyzdžiui, į kolegės iš Lietuvos automobilį atsitrenkė kitos moters mašina. Policijos pareigūnas avarijos vietoje mums, besipiktinančioms, kaip tai galėjo nutikti, atsakė, kad gal moteris tuo metu buvo kažkur nuklydusi mintimis. Ten supratimas apie žmogų kitoks, ten manoma, jog klysti žmogiška, ir situacijų yra visokių.

Darbas aplinkos ministerijoje vėl visiškai kitoks, palyginti su darbu ES institucijose. Tačiau ar šis gyvenimo kelias jau yra tas paskutinis ir galutinis, negalėčiau atsakyti. Kartais susimąstau, kad norėčiau tyliai dirbti kažkokį darbelį ir jausčiausi laiminga kūrendama krosnį malkomis.

– Kaip tuomet jaučiatės konfliktinėse situacijose, ar kovojate dėl įsitikinimų?

– Žmonės kovodami pamiršta, dėl ko gi čia viskas vyksta. Taip ir menamose kovose už gamtą neretai pati gamta ir pamirštama. Noriu aš pati ar ne, bet konfliktinių situacijų visada kyla. Man lengviau ginti savo įsitikinimus, kai jie yra paremti teise. Neringos puoselėjimas turi vykti ne kovojant, o įsiklausant, ką gamta nori pasakyti. Norisi nepakenkti. Man patiko viena frazė, aptikta įstatyme, – gamtos ir žmogaus sambūvis. Kita vertus, žmogaus prigimtis tokia – kartkartėmis pažeisti visuotinas normas. Todėl yra būtinas inspektavimas, ką ir turi vykdyti Parko direkcija. Teisinė logika mus visus moko gyventi kartu, nepažeidžiant vienas kito laisvių.

Beldžiasi pirmieji prašytojai

– Kokie pirmieji darbai einant naujas pareigas?

– Parko direkcija turėtų ramiai dirbti savo darbą. Taip pat reikalingas dialogas tiek su gyventojais, tiek su kitomis institucijomis. Tačiau kvietimas diskutuoti nereiškia reikalavimų laikytis teisės aktų mažinimo. Bet tik diskusijose gali gimti optimalūs sprendimai, diskutuojant reikia stengtis išgirsi kitus. Juk Parko direkcija nekuria teisės, mes turime įgyvendinti teisės reikalavimus. Laikas nėra dosnus, krizė smarkiai karpo biudžetą ir tenka veržtis diržus. Ir direkcija nėra išimtis, palyginti su visa Lietuva, o Lietuvą su pasauliu.

– Kaip vertintumėte Kuršių nerijos nacionaliniame parke kilusį nelegalių statybų skandalą pasaulio kontekste? Ar tokia situacija būtų įmanoma kokioje nors Ispanijos pakrantėje?

– Aš manau, kad kiekviena situacija turi būti vertinama atskirai. Kas yra nelegalu? Ar statyba be jokių statybos leidimų ir visų teritorijos planavimo dokumentų, ar planavimo dokumentai buvo parengti pažeidžiant tuo metu galiojusius teisės aktus? Vienareikšmiškai atsakyti negaliu. Ne visada reikėtų ieškoti kaltų. Situaciją reikės aiškintis, kai kuriais atvejai taisyti, o svarbiausia nepakenkti visam šiam grožiui, dėl kurio šis gamtos kampelis yra toks patrauklus.

– Ar per du darbo mėnesius jau buvo prašytojų, statybų kompanijų žvalgų?

– Ateina susipažinti. Tačiau labai ramiai į tai žiūriu. Kol kas tai nurašau mandagumo vizitams. Kažko nelegalus nebuvo prašyta. Man taip pat ta situacija įdomi. Aš ir pati nevengiau eiti į kontaktą su gyventojais.

Svarsto įleisti šaknis

– Kuo Neringa jus pasitiko?

– Laisve. Tai labiausiai į vakarus nutolęs Lietuvos miestas. Tad vakarietišku laisvumu vietos gyventojai, be abejo, gali pasididžiuoti. Jau teko prisistatyti neringiškiams, susipažinti su savivaldybės vadovais.

– Ar turite hobį, kaip ilsitės?

– Atsakyčiau fraze iš anekdoto – aš stengiuosi neįsitempti. Nerija dėkinga savo gamta ir jūra. Mokausi save „išmesti“ į gamtą. Šiek tiek tingiu pakilti nuo kėdės ar sofos, tačiau vis dažniau einu į laukinę gamtą. Senbuviai tikina, kad ne visi mato nerijos grožį. Tačiau mane labai džiugina, kai pro kabineto langus gali matyti saulę ir marias. Nerija šaukia pabūti joje. Kai esi gamtoje, būties suvokimas yra labai arti. Tiesa, kol kas gyvenu Klaipėdoje. Tarnybinių butų Neringoje nėra. Kas rytą keliuosi keltu ir važinėju į darbą.

– Kaip save apibūdintumėte?

– Svarstyklės. Sprendimus priimu tik gerai apsvarsčiusi argumentus. Ar bent jau stengiuosi taip daryti. O ilgi svarstymai bėgant metams mažėja. Su amžiumi ateina savotiška išmintis. Aš juk tik žmogus – su savais klausimais ir ieškojimais, savais atsakymais. Netobulas. Tik viena bėda – kadangi buvau medalininkė ir gyvenime gan sekėsi, todėl nebuvau parklupusi. O tai reiškia, kad tektų labai sunkiai keltis.

– Ar galvojate Neringoje įleisite savo šaknis?

– Pažiūrėsime, kuo visa tai baigsis.