Lygiai septynis dešimtmečius dienraštis "Klaipėda" leidžiamas be pertrūkių. Tuo pasigirti gali nedaugelis Lietuvos spaudos leidinių. Per visus tuos metus laikraštis išgyveno ne tik šalies politines permainas, bet ir savo paties metamorfozes – nuo nespalvoto cenzūruojamo partijos komiteto organo iki šių dienų modernaus leidinio, turinčio gausų būrį ištikimų savo skaitytojų.

Laikraštis tapo savas

Vėlyvą 1945-ųjų rudenį, kai karo nuniokotame pajūrio mieste, be čia reziduojančių sovietų kariškių, jau ėmė kurtis ir civiliai gyventojai, pasigesta vietos spaudos.

Tad Spalio revoliucijos metinių dieną buvusiame Mėmelyje, kuris nuo seno garsėjo spaudos tradicijomis, pasikeitus valdžiai, radosi pirmasis laikraščio "Советская Клайпеда" ("Tarybinė Klaipėda") numeris.

Nekeista, kad leidinys išspausdintas rusų kalba, nes lietuviškai šnekančių miestiečių tuo laiku čia buvo labai nedaug. Pirmasis laikraščio redaktorius S.Televnojus leidiniui vadovavo penkerius metus. Jam pasitraukus, "Tarybinė Klaipėda" pradėta leisti ir lietuviškai.

Ilgainiui laikraščio redakcija išaugo. Daugelį to meto kūrybinių darbuotojų klaipėdiečiai dar puikiai prisimena ir šiandien. Fotokorespondento Albino Stubros (1929–2007) nuotraukas iki šios dienos įvairiomis temomis publikuoja mūsų dienraštis.

"Tarybinėje Klaipėdoje" dirbo ir šviesaus atminimo žurnalistas Algimantas Žukas (1944–2001), Pranas Martinkus ( 1926–2007), taip pat Romualdas Norkus, Sofija Minina (šiuo metu gyvena Izraelyje), Aldas Vabuolas, garsėjęs skiltimi "Margutis", "Karšto telefono" siela Janina Zvonkuvienė.

Kolegės Jelena Listopad, Gražina Juodytė bei Zita Tallat-Kelpšaitė šiuo metu darbuojasi kituose leidiniuose, fotografas Saulius Jokužys jau 20 metų vysto privatų leidybos ir spaustuvės verslą.

Legendinis dienraščio vadovas

Nuo įkūrimo iki 1971-ųjų dienraščiui vadovavo dar trys vadovai – J.Gurskis, V.Asinavičius ir J.Messie. Tarybiniu laikotarpiu laikraštis aukso amžių pasiekė, kai prie leidinio vairo stojo legendinis redaktorius Stepas Žilinskas (1922–2009).

Gūdžiu politiniu laikotarpiu vieno didžiausių respublikos miesto dienraščio redaktoriaus pareigos buvo nemenkas išbandymas. Nes iki tol S.Žilinskas dirbo mokytoju.

Tačiau ir ankstesnėje darbovietėje jis buvo mylimas, be didybės, pasipūtimo, o svarbiausia – garsėjo sveiku humoro jausmu.

Į Klaipėdą jis atvyko tuo metu, kai čia sparčiai kilo pramonė. Jos laimėjimus ir privalėjo atspindėti to meto spauda.

Tačiau laikraštį griežtai kontroliavo komunistų partijos komitetas. Buvę kolegos ypač akcentavo, kad redaktorius niekada nėra nė vieno žurnalisto palikęs likimo valiai, jei kas apskųsdavo partijos komitetui.

Juolab jam pačiam neretai teko laviruoti tarp "kūjo ir priekalo",nes abu sūnūs – Raimondas ir Liucijus tarybiniame pajūrio mieste, teisingoje tarybinėje šeimoje, tėvo siaubui, augo laisva dvasia ir visai ne sovietinio mąstymo, todėl laikraščio redaktoriui neretai dėl to vis tekdavo minti valstybės saugumo komiteto slenkstį.

Redaktoriaus vaikai – hipiai

Liucijus Žilinskas buvo dar moksleivis, kai jo tėvas pradėjo vadovauti dienraščio redakcijai. Sūnus pasakojo, kad ateidavo pas jį į darbą, matydavo visą "kūrybinę virtuvę". Tačiau žurnalistiniu darbu nesusidomėjo, nes esą tada ne tai buvo galvoje.

"Tuo metu abu su broliu, kuris metais už mane vyresnis, nešiojome ilgus plaukus, dėvėjome džinsus ir klausėmės roko muzikos. Plokšteles, žinoma, atgabendavo jūrininkai. Kitaip tariant, buvau hipis, o tai visai nesiderino su tarybinio jaunuolio įvaizdžiu. Per mus vos tėvo neišmetė iš darbo", – pasakojo L.Žilinskas.

Solidžias pareigas užimančiam tėvui sūnų "hipiavimas" buvo gerokai įsipykęs, bet ilgainiui jis turėjo su tuo susitaikyti. Liucijus prisiminė, kaip didelių nemalonumų užsitraukė po vieno draugo gimtadienio, kurį šventė vasario 16-ąją.

"Pasėdėjome "Sodžiuje", paskui nuvažiavome į Skulptūrų parką. O ten, pasirodo, kiekvieną vasario 16-ąją saugumiečiai gaudydavo Lietuvos patriotus, kurie rinkdavosi prie paminklo 1923 m. sukilėliams. Pričiupo ir mus, politikavimą įžiūrėjo, išsikvietė tardymui, išsigyniau, kad tik gimtadienį šventėme. Bet ir tėvo pagalbos prireikė, ėjo pas vieną savo karo laikų bendražygį lietuvį į KGB prašyti už mane. Išsisukau", – prisiminė L.Žilinskas.

Kaip dangus ir žemė

Paklaustas, kaip teisingoje ir doroje tarybinėje komunistų šeimoje išaugo tokie sistemai nelojalūs vaikai, L.Žilinskas šypsojosi.

"Buvome apsiskaitę. Negalėjome taikytis su tokiomis valdžios nesąmonėmis – muzikos negalima, ilgų plaukų negalima, džinsų negalima. O mus gi per jūrininkus pasiekdavo ir plokštelės, ir kiti dalykai iš Vakarų, matėme, kaip žmonės ten gyvena, ir kaip – mes", – pasakojo Liucijus.

Vėliau jaunatviška laisvamanystė L.Žilinskui atsirūgo, kai po jūreivystės studijų kelerius metus teko laukti vizos į Ameriką. Saugumiečiai nepamiršo jo "vakarietiškų" išsišokimų.

Liucijus prašė, kad tėvas eitų pas "užtarėjus". Redaktoriui vėl teko pėdinti pas savo karo laikų bendražygį į KGB.

"Tada jau vizą gavau. Bet buvo keistas nutikimas Hiustone. Prie mūsų, dviejų lietuvių, krante priėjo pora jaunų žmonių ir pasiūlė likti Amerikoje. Nesutikau, namie laukė žmona ir vaikai, be to, ir tėvas su mama, bijojau, kad juos ištrems kur nors į Sibirą. O gal tie siūlytojai buvo kokie nors provokatoriai, todėl atsisakėme", – teigė L.Žilinskas.

Liucijus tikino, jog dabartinės ir ankstesnės "Klaipėdos" nėra ko lyginti, vien jau kardinaliai pasikeitė dienraščio išvaizda, nekalbant apie turinį.

"Mano supratimu, anksčiau laikraštį menkino partinės nesąmonės. Vien todėl nepasirinkau žurnalisto specialybės, nebūčiau galėjęs taikstytis. Tada jie rašė ir apie melžėjas, ir apie komunistus, kitus kliedesius, nes partijos komitete sėdėjo laikraščio cenzorius. Kitaip tais laikais rašyti ir nebuvo galima. Nepaisant to, galiu drąsiai teigti, kad mano tėvukas buvo labai doras žmogus, niekada nesinaudojo jokiomis privilegijomis, nors tokias galimybes turėjo", – pabrėžė legendinio "Klaipėdos" redaktoriaus sūnus.

Kardinalios permainos

Dienraščio veidas gerokai pakito Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Žurnalistų komanda per tuos metus keitėsi ne sykį, šiandien kūrybinių darbuotojų dešimtis kartų mažiau nei tarybiniais laikais.

Miesto naujienas ir aktualijas aprašo Milda Skiriutė, Radvilė Rumšienė bei Ieva Liškevičiūtė, Klaipėdos užribio žinias kapsto Daiva Janauskaitė-Pauliukevičienė, jai talkina Asta Aleksėjūnaitė, kurios pagrindiniai rašiniai dažnai sulaukia didelio visuomenės rezonanso.

Paskutiniojo puslapio rubrikos "Kokteilis" autorius Česlovas Kavarza, be kita ko, – vienas solidžiausių sporto žurnalistų mieste.

Dienraščio priedų sudarytojos – Rita Bočiulytė, Lina Bieliauskaitė ir laikraščio redaktoriaus pavaduotoja Evelina Zenkutė, kuri kuruoja priedus "Sveikata" bei "Atžalynas", kiekvieną savaitę ieško ir parengia naujausią bei įdomiausią medžiagą skaitytojams.

Daug kas mieste žino ir pažįsta dienraščio fotografus Vytautą Liaudanskį ir Vytautą Petriką, kurie visada atsiduria visų svarbiausių įvykių sūkuryje.

Didelį, tik ne visuomet skaitytojams pastebimą darbą atlieka ir dienraščio internetinės svetainės kl.lt redaktorius Lukas Šperas. Ne be jo pastangų tinklalapio gerbėjų skaičius pastaruoju metu gerokai išaugo.

Faktai ir skaičiai

"Klaipėda" – dienraštis, leidžiamas uostamiestyje nuo 1945 m. lapkričio 7 d. Jis pradėtas leisti rusų kalba, pavadinimu "Советская Клайпеда" ("Tarybinė Klaipėda"), o nuo 1950 m. – ir lietuviškai. Nuo 1990 m. sausio 3 d. – "Klaipėdos" pavadinimu.

1945 m. buvo LKP Klaipėdos miesto komiteto ir miesto Liaudies deputatų tarybos organas. 1950 m. 1–14 numeriai Klaipėdos srities, vėliau (iki 1953 m.) – srities ir miesto laikraštis.

1990–1995 m. rugpjūčio mėn. – Klaipėdos miesto laikraštis, vėliau apskrities ir miesto dienraštis, steigėja ir leidėja – bendrovė "Klaipėdos" laikraščio redakcija.

Dienraštį spausdino Klaipėdos "Ryto" spaustuvė. 1981 m. tiražas siekė po 30 tūkst. egz. lietuvių ir rusų k., 1989 m. – 44,6 tūkst. egz. lietuvių k. ir 22,3 tūkst. egz. rusų k., 1997 m. – 14 tūkst. egz. lietuvių k. ir 9 tūkst. egz. rusų k.

Nuo 1994 m. leidžiamas priedas "Jūra".

Nuo 1994 m. liepos dienraštis išeina 6 kartus per savaitę.

Nuo 2007 m. spalio 1 d. nebeleidžiamas "Klaipėdos" laikraštis rusų kalba.

Nuo 2010 m. gegužės mėn. pradėtas leisti savaitraštis rusų kalba tokiu pat pavadinimu – "Klaipėda". Nuo 2007 m. leidėjas – "Diena Media News".

Dienraščio vyriausieji redaktoriai: S.Televnojus (1945–1950), J.Gurskis (1950–1953), V.Asinavičius (1953–1964), J.Messie (1964–1971), S.Žilinskas (1972–1986), Antanas Stanevičius (1986–2002), Valdemaras Puodžiūnas (2002–2010). Nuo 2010-ųjų dienraščio vyriausiasis redaktorius – Saulius Pocius.