Tryliktąja Metų klaipėdiete tapusi Aldona Kerpytė savo noru atsisakė Kretingos rajono savivaldybės M.Valančiaus viešosios bibliotekos direktorės posto ir kartu su broliais pranciškonais ėmėsi kurti Šv. Pranciškaus onkologijos centrą. Pati ne kartą įveikusi sunkią ligą moteris suprato, kad jos pašaukimas – padėti onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms.

Gyvena viršvalandžius

– Kaip jūs sužinojote apie savo ligą?

– 2000-aisiais pradėjau rytais jausti nuovargį, lyg ir niekas neskaudėjo, bet trūko jėgų, viską darydavau per prievartą, buvo neįdomu ir neprasminga. Pagalvojau, kad kažkas gyvenime turėtų keistis, bet neturėjau nė mažiausio supratimo kaip. Gal ir pas gydytoją nebūčiau nuėjusi, bet pas pažįstamą gydytoją lydėjau savo draugės giminaitę. Pasitikrinau ir pati. Gydytojos žodžiai buvo kategoriški, – niekur nebegaliu važiuoti, turiu gultis operacijai. Išsiprašiau trims dienoms. Netrukus po operacijos išgirdau nuosprendį – vėžys. Tada supratau, kad mano gyvenimas pasikeitė, bet ne tokių permainų norėjau.

– Kokia yra jūsų patirtis gydantis?

– Šiemet švenčiu 15 metų savo viršvalandžių. Jei tada kas būtų man pasakęs, kad po tiek metų teiksiu pagalbą onkologiniams ligoniams, būčiau nepatikėjusi. Tada man pačiai reikėjo pagalbos. Patyriau operacijas, narkozes, chemoterapijas. Po dvejų metų vėžys grįžo, bet jau pasirinko kitą kūno vietą. Ir vėl operacijos, vėl chemoterapijos. Tada atrodė, kad jau viskas, nebeišliksiu.

– Kas jums padėjo nepalūžti?

– Antrą tokią pat diagnozę, ko gero, išgyvenau dar sunkiau nei pirmąją. Padėjo tikėjimas. Tada supratau, kad Dievas kiekvienam yra sudaręs planą. Dažnai žmonės mano, jog yra reikšmingi ir drąsūs, kol turi pinigų, užima pareigas, bet kai viso to netenka, kur dingsta toji vertė? Gyvenimas pamokė, kieno atžvilgiu turi atrasti savo vertę, kad pats save gerbtum, neprarastum savo orumo ir nesudėtum vilčių į visiškai laikinas gyvenimo vertybes. Prieš porą metų liga dar kartą grįžo. Išgyvenau remisiją, pasigydžiau ir vėl gyvenu. Aš ne pati įveikiau vėžį. Tai padariau drauge su gydytojais, Dievo pagalba. Kas manęs laukia ateityje, kiek būsiu sveika, aš nežinau. Kaskart esu pasiruošusi ir gyventi, ir žengti žingsnį į amžinybę. Turime mokytis įaugti į amžinybę, kad mirtis nebūtų baisi, kaip pralaimėjimas, bausmė ar atpildas už kažką.

Liga nėra bausmė

– Dažnas susirgęs galvoja apie ligos priežastis. Ką jūs apie tai manote?

– Rytų filosofija besidomintys ar ją išpažįstantys žmonės mąsto kiek kitaip nei mes, krikščionys. Pasak jų, liga parodo, kad susirgusysis dar nepadarė išvadų, gyveno neteisingai. Bet į mūsų Onkologijos centrą ateina ir visiški sveikuoliai. Jie būna labiausiai pasimetę todėl, kad gyveno tik teisingai, ir, nepaisant to, susirgo. Liga nėra Dievo bausmė. Tokia yra aplinka, genetika ar gyvenimo būdas. Tiesiog taip atsitinka. Žmogus nėra pats sau dievas, taip mąstyti tėra iliuzija. Kančia kartais gali suteikti žmogui labai daug prasmės, nes būdamas joje žmogus keičiasi, bręsta.

– Bet žmonės į centrą turbūt ateina ne filosofinių klausimų vedami. Ko jie ieško Onkologijos centre?

– Jie ateina paguodos. Dalis jų iš proto kraustosi dėl ateities, visiškai pamiršdami gyventi šiandien. Kas bus ateityje, niekas nežino. Iš mūsų gyvenimo yra išstumtas mirties, kaip natūralaus dalyko, suvokimas. Juk mūsų močiutės apie mirtį visiškai ramiai kalbėdavo, pasirūpindavo įkapėmis, net karstą nusipirkdavo. Dabar žmonės yra išstūmę vienintelį garantuotą gyvenime dalyką – faktą, kad visi mirsime. Mūsų tikslas yra padėti susirgusiems žmonėms ieškoti naujo gyvenimo kelio, suprasti, kad su ta liga ne viskas pasibaigia. Akivaizdu, kad pasveikti lengviau sekasi tiems, kas ieško naujos gyvenimo prasmės.

Niekas iš viršaus nenurodinėja

– O jums pačiai ar nebuvo gaila palikti mėgstamą darbą Kretingos bibliotekoje, kuriai vadovavote?

– Žinoma, buvo, dirbau ten 25 metus, susigyvenau su žmonėmis. Išėjau neturėdama jokių garantijų. Nežinojau, kiek gausiu atlyginimo, nebuvau tikra dėl savo sveikatos. Kol kas dėl šio apsisprendimo nesigailėjau. Žinau, kad bibliotekoje gali dirbti kiti puikūs, tą darbą išmanantys žmonės, o čia – viskas nauja. Pagalvojau, kad šis kelias, ko gero, yra mano pašaukimas, įrašytas į mano kūną.

– Kuo ypatingas jūsų vadovaujamas centras?

– Lietuvoje ir Baltijos valstybėse kito tokio centro kol kas nėra. Labai džiaugiamės, kad neturime jokių nurodymų iš viršaus. Orientuojamės į žmonių poreikius, į draugiškus ryšius, kad tai nebūtų valdiški namai. Nežadame stebuklų, čia nėra medicinos. Mes teikiame dvasinę, psichologinę pagalbą, sukuriame santykius, kurie pakelia žmogų iš nevilties. Žmonės ateina labai išsigandę, visko bijodami ir nežinodami, ką daryti. Nedirbame su tais, kurie to nenori, neagituojame ir neraginame nė vieno. Kiekvienas žmogus ieško savo kelių. Čia ne autoservisas, čia niekas nespaudžia jokių mygtukų, nereguliuoja, viską turi pats daryti savo mintyse, pasaulėžiūroje ir širdyje.

– Kokie žmonės pasibeldžia į Onkologijos centro duris? Ką jie čia veikia?

– Ateina žmonės, kurie pasveiko prieš dešimtį metų, bet negali įveikti savo baimės. Ateina sergančiųjų artimieji, nes jiems ne mažiau sunku nei ligoniams. Dirbame su vaikais, kurių tėvai serga. Paprastai suaugusieji juos mano saugantys nuo streso, bet vaikai vis tiek sužino apie tėvų ligą ir labai skaudžiai išgyvena, o kartais net įsitikina, kad liga tėvus užklupo dėl jų kaltės. Sergantiesiems labai svarbu sužinoti, kaip gyvena kiti, turintys tą pačią ligą. Išsikalbėti, atsigauti. Čia veikia savipagalbos grupelės, meditacijos, rankdarbių, bandome atverti žmonėms jų kūrybines galias, apie kurias jie patys nenutuokia, galima pasikalbėti su vienuoliais, vyksta įvairios terapijos. Turėsime kirpyklėlę, padėsime susitvarkyti plaukus, pamokysime, kaip pasidažyti, kai nebėra antakių, pasirinkti peruką. Pas mus dirba psichologai, muzikos terapeutai, šokių mokytojai.

Leidžia verkti, kiek norisi

– Kaip onkologiniai ligoniai sužino apie jūsų centrą ir čia teikiamą pagalbą?

– Dažniausiai išgirsta iš kitų ligonių, paskaito spaudoje, kažkas kažkada dalyvavo "Vilties bėgime" ir pirko simbolinę plytą centrui statyti, susiranda internete, o kartais pasako gydytojai. Šitoje bendruomenėje vieni kitus labai nuoširdžiai esame pamilę. Brangiausia čia tai, kad žmogus ateina ir yra suprastas. Juk kartais artimam žmogui nesinori kalbėti apie savo baimes ar skausmus, nes visa tai perkeli ir jam. Leidžiame išsiverkti, to irgi labai reikia. Šis centras yra gyvenimo su vėžio liga centras.

– Ir jūs esate išgyvenusi šį jausmą?

– Kai pati susirgau, man buvo labai įdomu sužinoti, ne kiek žmonių nuo mano ligos miršta, o kiek išgyvena ir kaip jiems sekasi. Ieškojau statistikos. Galiausiai pavyko suburti būrelį panašaus likimo moterų, tada įkūrėme draugiją „Zunda“ ir pajutome, kad drauge mums labai gera, kad atsiranda viltis. Kitas džiaugsmas atsirado, kai pradėjome bendrauti su broliais ir seserimis pranciškonėmis. Vyko ypatingi dalykai. Ilgą laiką mūsų bendrijoje nemirė nė viena moteris. Tik vėliau mirė viena, kita. Bet mes sugebėjome išgyventi savo draugių ilgesį, atsisveikinimą, išmokome tai priimti normaliai. Labai padėjo tikėjimas, mes žinome, kad dar susitiksime.

Eutanazijai sako "ne"

– Kaip jūs žiūrite į eutanaziją?

– Mylinčių šeimos narių apsuptas žmogus kur kas geriau sveiksta ir nori gyventi, net jeigu varginančio gydymo iškamuotas kūnas jaučia dideles kančias. Kiekvieną rytą norisi pabusti, kad dar kartą pamatytum savo artimąjį ir pabūtum kartu su juo. Pati gydymo metu be galo blogai jaučiausi. Man tiesiog norėjosi mirti, buvo taip blogai. Supratau, kodėl žmonės nori eutanazijos. Tada šaukiausi Dievo, prašiau paimti mano skausmus ir man palengvėjo. Dabar visada sakau: kaip sunku bebūtų, aš turiu į ką remtis ir išgyvensiu savo gyvenimą iki paskutinio atodūsio. Pirma laiko durų į anapus neatidarysiu, kad ir kaip būtų sunku. Pagalvokime, jeigu aš tada būčiau paprašiusi ir mano noras nebebūti būtų patenkintas, būčiau jau labai seniai negyva.

– Kaip jūs vertinate alternatyviuosius vėžio gydymo būdus?

– Esame prieš juos. Medikai turi daryti savo darbą, stiprinti ir gydyti kūną. O mes esame tam, kad sustiprintume žmonėms viltį, psichologinę sveikatą, kad žmogus nestovėtų ant bedugnės krašto. Nors būna tokių, kurie nesupranta, ką mes veikiame. Pirmu klausimu pasiteirauja, ar duodame pinigų, o išgirdę neigiamą atsakymą, supyksta.

– Gal galite papasakoti apie savo šeimą?

– Pati šeimos nesukūriau, bet turiu tris brolius, jų šeimos yra man artimiausi žmonės. Puikiai sutariu su broliais ir brolienėmis. Kai man buvo blogai, jie manimi labai rūpinosi. Mano tėvai yra mirę.

Vizitinė kortelė

Gimė 1961 m. vasario 6 d. Kretingoje, čia baigė vidurinę mokyklą.

Vilniaus universitete studijavo bibliotekininkystę.

1997–1999 m. įgijo informacijos centrų ir bibliotekų vadybos magistro laipsnį.

1984–2009 m. dirbo Kretingos rajono savivaldybės M.Valančiaus viešosios bibliotekos direktore.

Nuo 2001 m. – onkologinių ligonių bendruomenės „Vilties piligrimai“ vadovė.

2005–2009 m. – Šv. Pranciškaus onkologijos centro savanorė.

Nuo 2009 m. – viešosios įstaigos Šv. Pranciškaus onkologijos centro direktorė.

2000 m. Kultūros ministerijos suteiktas apdovanojimas „Lietuvos metų bibliotekininkė“.

2002 m. apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino I laipsnio ordino medaliu.

2004 m. išrinkta Kretingos rajono 2004-ųjų Metų žmogumi.