Gavo mažylį, užaugo kiaulė

Vadinamųjų miniatiūrinių paršelių galima įsigyti keliuose pajūrio turguose. Internete taip pat apstu skelbimų, siūlančių net ir miestiečiams laikyti šiuos augintinius.

Vieni klaipėdiečiai interneto portaluose piktinasi tokio paršelio pardavėju, kuris neva įkišo pirkėjams tikrą kiaulę, išaugusią iki 60 kg.

"Žmonės nežino, ką perka, o po to ieško kaltų. Visi prisižiūrėję amerikietiškų vaizdelių su miniatiūriniais paršeliais ir įsivaizduoja, jog juos laikys ant sofos ir glostys kaip kačiukus", – pastebėjo zoologijos sodo šalia uostamiesčio įkūrėjas Edvardas Legeckas.

Jis nusistebėjo šių paršelių augintojų nesupratingumu.

"Jei parduodi tokį gyvį, turi pasakyti, kas žmonių laukia. Šie paršeliai gali išaugti iki 50–60 ar net daugiau kilogramų. Beje, dėl afrikinio kiaulių maro grėsmių šiems gyvūnams yra nustatyti tam tikri veisimo reikalavimai. Mūsų sodui uždrausta juos laikyti, nors anksčiau jų turėjome", – tikino E.Legeckas.

Kiekvienas, norintis į savo šeimą priimti tokį gyvūną, turėtų žinoti, kad vietnamietiški paršeliai auga iki 3–5 metų. Jų ūgis gali siekti žmogui iki kelių arba šiek tiek virš jų.

Iš augintinio – šašlykai

Tragikomiškai baigėsi kito paršelio, kurį linksmų plaučių giminaitis nupirko pusseserei dovanų, gyvenimas.

Pusbrolis su šeima prie jubiliatės buto Gargžduose išdygo su paršeliu rankose.

Moteriškė vos neapalpo išvydusi, ką gudruolis giminaitis nusprendė jai padovanoti.

Netrukus netikėtumo juokas peraugo į solenizantės ašaras.

Moteris sodybos neturi, gyvena bute, tad jos akyse pralėkė vizija, kuo virs jos namai, kai juose apsigyvens tikras paršas.

Atvykėliams teko pėdinti namo kartu su paršeliu.

Naujas augintinis buvo priglaustas giminaičio namuose. Netrukus apžiūrėti dailaus paršelio į sodybą Doviluose pradėjo traukti aplinkinių kiemų vaikai.

Tačiau vieną dieną gatvelės gyventojų atžalos namo parskuodė verkdamos. Paaiškėjo, kad kaimynas neapsikentė augintino ėdrumo ir nusprendė jį paskersti.

"Mus ištiko šokas. Užėjome aplankyti paršelio, o, pasirodo, šeimininkas jį jau paskerdęs ir iš jo mėsos šašlykus užraugęs. Pasitiko mus kruvinomis iki alkūnių rankomis. Kiek verksmo mažiesiems buvo! Nuo to laiko su kaimynu nebesišnekame. Kaip galima naminį padarą suvalgyti?" – pyktį liejo įvykio liudininkė.

"Tai, kad neskanus buvo. Dar dabar šaldiklyje mėsos gabalas yra. Paršas yra paršas. O kiek suėda. Siaubas... Atsibodo man jį šerti. Iš pradžių, kol mažiukas buvo, vaikai lakstė šerti batono gabaliukais. Ar čia iššersi batonais? Praaugusiam jau reikėjo pašarų pirkti", – pasakojo paršelio šeimininkas.

Nelaukia Šuns metų

E.Legeckas tikino, jog dažniausiai egzotinių gyvūnų mada ateina metų sandūroje.

"Kiaulės metais, va, ir buvo mada tuos paršelius dovanoti. Dabar Ugninio gaidžio metai buvo. Laimei, nešovė kam mintis gaidžio dovanų atnešti. Bet kiti metai bus Šuns. Spėju, daug kas gaus tokių dovanėlių, kurios vėliau gyvūnų prieglaudose atsidurs. Labai blogai žmonės daro, be jokios atsakomybės elgiasi", – įvertino E.Legeckas.

Jis tikino, kad anksčiau tokių vietnamietiškų paršelių dažniausiai žentai uošvėms dovanodavo.

"Jie nelabai bijo mūsų klimatinių sąlygų ir lengvai prisitaiko, puikiai gyvena lauke", – tikino gyvūnų mylėtojas.

Paršas – portfelyje

E.Legeckas prisiminė, kaip vietnamietišką paršelį dovanų teko išrinkti žinomam humoristui Raimondui Šilanskui.

Įdėjau į portfelį ir nuvežiau dovanų.

"Įdėjau į portfelį ir nuvežiau dovanų. Į vieną portfelį įlandinau šiurkščiaplaukį taksą. Tokio medžioklinio šuns jis labai norėjo. O į kitą – vietnamietišką paršelį. Takso mama Špunkia vardu buvo, labai gera kalė. Bet ji sunkiai atsivedė paskutinę vadą, atlikome cezario pjūvį, bet ji vis tiek nugaišo. Vieną jos šunelį ir padovanojome R.Šilanskui. Kiek teko matyti, užaugo labai ištikimas šuo, šeimininko iš akių nė per plauką nepaleidžia", – pasakojo E.Legeckas.

Sunkus pasirinkimas

Pats R.Šilanskas tikino, kad lemiamu momentu, kai teko rinktis tarp šuns ir paršelio, teko kviesti šeimos "konsiliumą".

"Švenčiau 55-ąjį gimtadienį Kaune. Edvardas atėjo su tais dviem portfeliais, ir tikrai juose buvo taksas ir paršelis. Taksas užaugo į rimtą, piktą šunį. O paršelį teko padovanoti vienam bičiuliui, kuris gyvena prie Taujėnų dvaro. Kai teko rinktis, ką pasilikti – kiaulę ar šunį, aš, aišku, buvau už kiaulę. Bet laimėjo šuo, nes kiaulė baigė viską sugraužti", – pasakojo R.Šilanskas.

R.Šilanskas prisiminė, kad klykė iš laimės, išvydęs miniatiūrinį paršelį.

"Ir aš maniau, kad jos neauga. Bet tik po to jis išaugo į rimtą paršą", – pasakojo R.Šilanskas.

R.Šilanskas paršelį pavadino Alfa, o po metų labai nustebo išvydęs, kad miniatiūrinis paršelis virto 60 kilogramų "alfa patinu".

Scenos žvaigždės augintinis buvo priglaustas kaimo turizmo sodybos šeimininkų, kurie augina ir daugiau gyvulių. Bet šiam paršeliui buvo išskirta atskira, išskirtinė vieta.

"Kurį laiką jie laikė jį troboje. Rūsyje vietą buvo įrengę. Šiaip tai labai švarus gyvūnas. Bet bėda, kad jis nuolat nori ėsti", – pastebėjo humoristas.

Kaimynus nervino kanopų garsai

Pats R.Šilanskas tikino, kad du mėnesiai, kai paršelis augo šeimos bute, įsiminė ilgam.

"Jis nuolat ėdė. O pirmam prabudusiajam įkąsdavo į kulną. Reikėdavo suprasti, kad žmogus jau turi keltis ir duoti jam užėsti. Kiaulė blogiau nei taksas. Sugraužė paršas visus tapetus, sofą", – pasakojo R.Šilanskas.

Bet tokias išdaigas humoristas dar būtų kentęs, jei ne pirmajame aukšte įsikūrusių kaimynų priekaištai.

"Kiaulė juk bėgioja kanopomis. Kartu su taksu imdavo siautėti. Kaimynai iš pradžių prašė, kad mes jai kokius batukus padarytumėme, kad netaukšėtų. Tuo metu buvo ir daugiau gyvūnų, dar du žiurkėnai augo. O taksas, kaip dera medžiotojui, nuolat kiaulę medžiodavo", – pasakojo R.Šilanskas.

Pasak šeimininko, kai paršelis Alfa ėsdavo, taksas pavirsdavo skraidžiojančiu šunimi.

Ėdė siaubingai daug, bet jis juk vietnamietis, ką iš jo paimsi?

"Jis suėsdavo savo ir šuns ėdalą. Tada pakišdavo nosį po takso pilvu ir pametėdavo jį į šalį. Taksas nuskrisdavo net kelis metrus. Ėdė siaubingai daug, bet jis juk vietnamietis, ką iš jo paimsi?" – dūsavo R.Šilanskas.

Kiaules gaudė visas miestas

Kiek kitokią, tačiau susijusią su paršeliais istoriją prisiminė kitas žinomas televizijos veidas Henrikas Vaitiekūnas.

"Aš pats gyvūnus dovanoju tik sau. Tačiau iš vaikystės man įsirėžęs vienas ypatingas ir gana kraupokas prisiminimas, susijęs su kiaulėmis. Tuo metu mes gyvenome Klaipėdoje, Beržų gatvėje. Tai galėjo būti apie 1958-uosius ar 1959-uosius. Tiksliai nepamenu metų, bet žinau, kad aš tuo metu jau lankiau mokyklą. O ją pradėjau lankyti 1956-aisiais", – pasakojo klaipėdietis.

Sovietiniais laikais dabartinio Klaipėdos universiteto teritorija priklausė kariniam daliniui.

"Tuo laiku karių maitinimui kareivinių teritorijoje buvo laikomos kiaulės. Vieną dieną į Klaipėdos miestą pabėgo gal šimtas kiaulių", – pasakojo H.Vaitiekūnas.

Nors nutikimai kariniuose daliniuose buvo ypač slepiami, tačiau šio fakto paslaptyje niekas nebegalėjo išsaugoti, nes kiaulės pasileido skersai dabartinės Herkaus Manto gatvės ir pasklido po parką bei aplinkines gatveles žviegdamos lyg pasiutusios.

"Visas rajonas gaudė žviegiančias kiaules. Anuomet tai buvo nedidelių namelių rajonas. Kai kur ten žmonės tyliai laikė savas kiaules, nors tai buvo draudžiama. O metas buvo varganas, mėsos parduotuvėse nebuvo. Va, ir pasileido per gatves ir parką ištisos šeimos, gaudydamos kariškių kiaules", – tikino H.Vaitiekūnas.

Savo maisto davinių puolė ieškoti ir sovietų dalinys.

Bet miestiečiai pasirodė buvę guvesni, kone didžioji dalis palaidų kiaulių jau buvo išgaudytos.

"Visi tyliai tempė jas į namus ir čia pat skerdė. Mums tą kartą nepasisekė. Nesugavome nė vienos. Tačiau kaimynai pagavo. Pamenu, atėjo pasidalyti, atnešė ir mums. Štai tokia makabriška istorija. Ir ji tikra, iš Klaipėdos gyvenimo", – prisiminė H.Vaitiekūnas.