Kreipėsi šimtai, tyrimų nėra

Šmeižtas yra itin jautri tema tokių nusikaltimų aukoms.

Įrodyti kiekvienam tokį šmeižtą kompiuterių ekrane ar telefone perskaičiusiam, kad apie žmogų buvo parašyta netiesa ir jis buvo nepagrįstai apjuodintas, faktiškai neįmanoma.

Todėl šmeižimu vadinamas kriminalinis nusikaltimas baudžiamas bauda, laisvės apribojimu ar net laisvės atėmimu iki vienerių metų.

Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Informacijos analizės skyriaus duomenimis, dėl galimo šmeižimo elektroninėje erdvėje pernai apskrityje buvo gauti 109 pranešimai.

Tačiau patikslinę aplinkybes pareigūnai ikiteisminių tyrimų nepradėjo.

2023 metais žmonės, jautęsi nukentėję, parašė 143 pranešimus policijai, bet ir tada nebuvo pradėtas nė vienas tyrimas.

Kita grupė neetiško bendravimo internete – kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę.

Pernai Klaipėdos apskrities policijos komisariatuose gauta 15 skundų, bet taip pat nė viena byla nepradėta.

Dar prieš metus dėl tokio neapykantos kurstymo kreiptasi 19 kartų, bet ir tada nė vienas kreipimasis netapo pagrindu ikiteisminiam tyrimui.

Priklausomai nuo tokio nusikaltimo sudėtingumo ir apimties, už jį gali būti baudžiama ir laisvės atėmimo bausme.

Skirtingi Baudžiamojo kodekso straipsniai numato kaltu pripažintą asmenį bausti laisvės atėmimu nuo vienerių iki trejų metų.

Švaistosi kaltinimais

Klaipėdos policijos komisariato 1-ojo veiklos skyriaus viršininkas Mindaugas Busilas pasakojo, kad dažniausiai žmonės skundžiasi dėl įžeidžiančių komentarų socialiniuose tinkluose ar po straipsniais interneto portaluose.

Paskyros ar anketos autorius, straipsnyje minimas asmuo ar net autorius pasijaučia paniekintas, pažemintas, išjuoktas komentatorių ir reikalauja nustatyti, kas tai padarė, bei nubausti šiuos asmenis.

Kita grupė besiskundžiančiųjų yra įvairias paslaugas teikiantys asmenys. Jie komentatorių ar paskyros naudotojų apšaukiami neva paėmę pinigus, bet nesuteikę arba blogai suteikę paslaugą.

Nereti atvejai, kai nukentėjusiu pasijutęs asmuo teigia, jog kažkas melagingai paskelbė, neva jis paėmė pinigus, bet prekės neatsiuntė.

Savo garbę ir orumą kiekvienas gali ginti ir civiline tvarka.

Vida Kaubrytė / Vytauto Petriko nuotr.

Nemoka ginti savo teisių

Neseniai atliktas neapykantos nusikaltimų pažeidžiamų bendruomenių tyrimas parodė, kad žmonės, nukentėję nuo neapykantą kurstančios kalbos ar neapykantos nusikaltimų, į pareigūnus apskritai nesikreipia, nes nežino, kaip tai padaryti, kur kreiptis.

Jie tiesiog nemoka ginti savo teisių.

Todėl Vidaus reikalų ministerijos darbuotojai lietuvių ir anglų kalbomis parengė pagrindinę informaciją, kur ir kaip galima pranešti apie neapykantos incidentus ir kokias teises turi nukentėjusieji.

Šiose rekomendacijose nurodoma, kad pranešti derėtų, kai žmonės pajuto, jog viešai žodžiu, raštu ar kita forma iš jų tyčiotasi, jie buvo niekinami, skatinta kitus diskriminuoti šiuos žmones, prieš juos raginta smurtauti ar fiziškai susidoroti dėl tautybės, kalbos, odos spalvos, rasės, kilmės, etninės kilmės, tikėjimo, religijos, seksualinės orientacijos, negalios, amžiaus, lyties, socialinės padėties arba įsitikinimų ar pažiūrų.

Ypač tai aktualu tada, jei dėl tų pačių priežasčių žmonės buvo užpulti, terorizuojami, persekiojami, jiems grasino, sunaikino ar sugadino turtą.

Vertina visas aplinkybes

Dažniausiai su šmeižimo ir neapykantos kurstymo bylomis susidurianti Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorė Vida Kaubrytė patikino, kad kiekvienu atveju pareigūnai gilinasi į teksto, dėl kurio skundžiamasi, turinį ir kokioje situacijoje jis pateiktas.

Žiūrima, ar tekstas, dėl kurio žmogus pasijuto apšmeižtas, yra suformuluotas kaip nuomonė, o gal kaip žinomai neteisinga informacija.

Žmonėse labai daug pykčio, visiškai nesuprantama, kodėl jie nori tas emocijas išlieti į viešumą.

Už nuomonę neteisiama, baudžiamoji atsakomybė kyla už žinomai neteisingos informacijos paskelbimą.

Vertinant neapykantą skatinančius tekstus, žiūrima jų pavojingumo.

Kai kuriais atvejais prokurorai policininkų pradėtus ikiteisminius tyrimus naikina arba įpareigoja tikslinti.

Labai dažnai nepavyksta nustatyti, kas paskelbė komentarą, ir tai taip pat tampa argumentu naikinant bylas.

„Baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė ir griežčiausia priemonė. Mano vertinimu, tokia atsakomybė turėtų būti taikoma už tikrai pavojingas nusikalstamas veikas. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad ir vienas žodis gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę, bet svarbiausias argumentas – pavojingumas“, – kalbėjo prokurorė.

Įžeidimas Lietuvoje jau yra dekriminalizuotas, už jį gali būti taikoma tik civilinė atsakomybė.

Todėl pareigūnams tenka vertinti, ar tai, dėl ko žmonės skundžiasi, yra tiesos neatitinkančios informacijos paskleidimas, ar įžeidinėjimo atvejai.

Net netiesą skalbiantis asmuo gali išsisukti nuo baudžiamosios atsakomybės, teigdamas, kad tai esą jo nuomonė.

Prokurorė pasakojo, kad ir ji yra sulaukusi komentarų, kurie galėjo būti vertinami kaip šmeižtas.

Žinodama, kas rašė tuos komentarus ir vertindama tai padariusį asmenį, ji nusprendė neaštrinti situacijos, nes tai būtų sukėlę dar daugiau nemalonumų.

„Žmonėse labai daug pykčio, visiškai nesuprantama, kodėl jie nori tas emocijas išlieti į viešumą. Mano supratimu, suvaldyti šią situaciją galėtų prevencinės arba kitos nei baudžiamoji atsakomybė priemonės. Galbūt būtų tikslinga dėl neapykantos skleidimo plėsti ir taikyti administracinę atsakomybę. Kitaip greitai galime tapti teistų žmonių valstybe. Klaidinga manyti, kad socialines problemas galima išspręsti baudžiamosios teisės priemonėmis“, – svarstė prokurorė V. Kaubrytė.