Žinomas teatro, kino ir televizijos aktorius Giedrius Savickas 16 metų turėjo praleisti sostinėje, išmaišyti visą pasaulį, pažinti daug žmonių ir išgyventi įvairių patirčių, kad suvoktų, jog visa tai, ko ieškojo gyvenime, yra šalia – gimtajame uostamiestyje.

Vaikystė buvo poniška

– Esate užsiminęs, kad Vilniuje, nepaisant jus lydinčios sėkmės profesiniame kelyje, nepritampate. Svarstote galimybę grįžti gyventi į gimtąją Klaipėdą?

– Apie tai galvoju visada. Ši galimybė egzistuoja nuolat, tik kol kas dar esu užsilikęs sostinėje. Iš 34-erių savo gyvenimo metų 18 esu praleidęs uostamiestyje, todėl laikau save klaipėdiečiu. Noriu gyventi čia. Kai sutvarkys Dramos teatrą, tada ir sugrįšiu. Klaipėda yra mano gimtasis miestas, ir viskas čia man aišku. Turbūt šis potraukis užkoduotas genetiškai. Mano tėtis, kurio netekau dieną prieš savo aštuntąjį gimtadienį, buvo Kelionių ir ekskursijų biuro vadovas. Su reikalais išvykęs į Vilnių, jis lėktuvu stengdavosi grįžti į uostamiestį, kad tik nereikėtų nakvoti sostinėje. Vilnius – gražus miestas, bet mūsų energetika nesutampa. Visiems sava žemė yra geriausia, ir nieko čia nepadarysi. Net jei čia būtų tik kelios bakūžės. Savojo krašto nepakeis jokios palmės. Kiekvienas vėjas, audra, šlapdriba ir blogas oras yra tavo blogas oras.

– Kiekvienas miestas turi savo unikalią aurą, tam tikros magijos. Kokia yra jūsų Klaipėda? Augote Debreceno gatvėje. Buvote tikras miegamojo rajono vaikas?

– Pamenu, kad savaitgalio dienomis mėgdavau važiuoti į miesto centrą. Eidavau į kino teatrus, turgų, kur nusipirkdavau saulėgrąžų, praeidavau pro Kraštotyros muziejų, užsukdavau į Jono kalnelį. Mano atmintyje išlikęs sekmadieninis uostamiestis – toks tuščias, kai dangų pro debesis nušviečia saulė. Visur vaikščiodavau vienas. Būdavau aš – ir mano Klaipėda. Už rublį nusipirkdavau "Donaldo" gumos, užsukdavau į kavinę "Du gaideliai" suvalgyti ledų. Tada gyvenau labai poniškai. Mano vaikystė prabėgo labai kokybiškai ir prabangiai.

– Ar šiais, vaikiškomis kojomis išmindžiotais keliais, vaikštote ir dabar grįžęs į Klaipėdą?

– Taip. Maršrutai nepasikeitė. Keliauju ir takais, kuriais kažkada ėjau į mokyklą. Tai toks piligrimų kelias, kad baisu... Dabar dar užsuku pasižiūrėti ir jachtų.

Prisiminimai graudina

– Kaip Giedrius, kuris svajojo apie jūrininko profesiją, pasirinko teatrą?

– Visi seniai buvo nusprendę, kad būsiu aktorius. Vaidinau Žvejų kultūros rūmuose, "Aušros" teatre, mokykloje. O scenos meno paragavau dar būdamas vos kelerių metų "Žilvičio" stovykloje, kurioje vasaras leisdavau nuo dviejų mėnesių, nes čia dirbo mano tėvai. Visi gražiausi mano gyvenimo atsiminimai yra iš ten. Nuvažiuoju į Karklę ir man labai skauda, norisi verkti.

– Kodėl?

– Ten viskas sava, žinau kiekvieną kampelį, pažįstu kiekvieną akmenį. Ten buvo pirmas šokis, pirmoji cigaretė ir bučinys. Stovykloje prabėgo geriausi metai, o jų jau nebesugrąžinsi, todėl ir skauda. "Žilvitis" – mistinė ir stebuklinga vieta, kurioje vaikai pamildavo šokį, muziką, teatrą. Atvykusieji ten pasikeisdavo. Atvažiuodavo mažas banditėlis, o išvykdavo dainuodamas "Svajoklį". Ačiū už visa tai stovyklos direktoriui Broniui Kalvaičiui. Šią vasarą atradau vieną dalyką. Tam, kad suprasčiau, jog geriausia, ką turiu ir galiu gauti gyvenime, yra čia, man reikėjo apkeliauti visus pasaulio žemynus, pabuvoti ir už poliarinio rato. Dešimt metų turėjau bastytis, kad grįžčiau ten, kur priklausau.

Audringi metai – praeitis

– Nors aktorystė buvo lyg ir nulemta, tačiau įstojote mokytis šokio pas garsiąją Andželiką Choliną.

– Viskas paprasta. Pagalvojau, kodėl gi neišmokus šokti, nors gyvenime niekada nebuvau šokęs, ir nuėjau. Kažkaip priėmė. Mokiausi ir klasikinių, ir modernių šokių, baleto. Ir, žinote, gyvenime niekas nepamaišė. Jeigu būtų tokia aktoriaus-šokėjo-dailininko specialybė, būčiau dar ir piešti išmokęs. Paragauti reikia visko. Nepatiks, tai nepatiks, bet gali ir patikti.

– Studijų metai sostinėje turbūt prabėgo audringai. Ar tiesa, kad daugeliui jaunų žmonių tiesiog būtina patirti tą alkoholiu aplaistytą avantiūrų, kvailysčių, nuotykių maratoną?

– Kai studijavau, daug laiko naktiniam gyvenimui neturėjau, nes Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje reikia dirbti nuo ryto iki vakaro ir dar šeštadieniais. Bet po studijų ir prasidėjo... Susipažįsti su vyresniais aktoriais, kurie tau parodo ir kaip gitara paskambinti, ir cigarete pavaišina, ir taurelę įpila. Tas laikas buvo labai audringas. Buvo visko daug ir ko tik nori. O staiga viskas nutrūko. Bet aš džiaugiuosi, kad išgyvenau ir tokį periodą. Jis buvo būtinas, kad atsidurčiau čia, kur esu. Atrodo, visą pasaulį pažinai, daug patyrei, o vis tiek sėdžiu dabar Žvejų kultūros rūmų rūsyje, kaip tada, kai buvau antrokas. Tada vaidinau kaktusą ir vištą, o dabar, praėjus maždaug 27 metams, – ką kita. Skirtumo nėra – aš vaidinu.

Kriterijus – geras žmogus

– Itin garsus tapote tada, kai pradėjote vaidinti televizijos serialuose ir dalyvauti laidose, nors teatre jau kuris laikas dirbote su geriausiais šalies režisieriais. Jūsų neskaudina, kad pastebėtas buvote ne dėl scenos?

– Tai ne tik mūsų žmonių reikalas. Visame pasaulyje situacija yra tokia pat – retas kuris iškyla dėl teatro. Nebūkime tokie susireikšminę, manydami, kad niekur kitur tai nevyksta. Visose šalyse yra televizija. Pavyzdžiui, Anthony Hopkinsas irgi vaidino teatre, bet žinomas tapo per serialus ir filmus. Vieni pasirenka tokį žarą, kiti – kitą. Kai kas dainuoja operą, o kai kas – popsą. Svarbiausia, kad būtumei geras žmogus. Žinote, jei tu būsi blogas žmogus, gali atlikti genialiausią operos ariją, bet aš negalėsiu į tave žiūrėti. Išgarsėti galima ir per teatrą, ir per televiziją. Svarbiausia – ne per skandalus. Televizijoje aš stengiausi vaidinti, o ne tiesiog būti įžymus. Kas yra šlovė? Kažkoks mistinis dalykas, kurį žmonės sugalvoja ir juo patiki. Kiti sako – neisiu aš į televiziją, blogai ten viskas. Bet eiti reikia, nes tik bandydamas gali ją padaryti geresnę.

– Lietuvių bruožas yra kalbėti, kritikuoti, bet nieko nedaryti. Arba kritikuoti ir vis tiek gilintis į esą prasto skonio reikalus. Teisybė?

– Taip, menininkai kritikuoja popsą. Vadinasi, jie seka ir domisi tuo, kas vyksta šioje srityje. Arba žmonės dažnai keikia tam tikras televizijos laidas. Bet jie jas žiūri. O televizijoje yra daug gerų dalykų – dokumentikos, pažintinių programų, gerų serialų ir filmų. Kiekvienas, užuot stebėjęs bulvarinę laidą, gali perjungti kanalą ir susitelkti į dokumentiką apie Staliną. Internetas už televiziją yra žymiai blogesnis. Visi mes galime rinktis. Betgi žmogus to nepripažins. Trisdešimt kanalų, o niekas neįdomu.

Dvasinių paauglių sindromas

– Aktorius Rolandas Kazlas su nuoskauda sakydavo, kad jam vaidinant Kaligulą žmonės juokiasi. Ar nepasitaiko, kad įkūnijant rimtą personažą teatre žmonės į jus reaguoja kaip į komiką?

– Gal iš pradžių taip ir gali nutikti. Bet jei tu vaidini gerai ir rimtai, laikui bėgant žmonės viską supras. Nereikia žiūrovų laikyti kvailais. Jie viską žino geriau už pačius aktorius. Liūdniau būna tada, kai išeini vaidinti humoristinį personažą, o niekas nesijuokia. Kažkas, matyt, norėdamas išgirsti, kad komedija iš principo yra blogai, Eimunto Nekrošiaus paklausė, kodėl jis nestato šio žanro spektaklių. Režisierius atsakė, kad norėtų komedijas statyti, bet tiesiog nemoka.

– Ar aplink save matote daug susireikšminimo?

– Tarp mūsų yra per daug dvasinės paauglystės. Pavyzdžiui, žmonės niekina religijas, sako, kad jos žudo žmones. Bet niekas nekalba, kiek gyvybių tikėjimas išgelbėjo. Kartais žmonės mėgsta niekinti, bando įžvelgti neigiamus dalykus. Revoliucijos gyvenime niekada neįvyksta ką nors žeminant, maištaujant ir garsiai rėkiant. Pokyčiai įgyvendinami tik kažką darant. Sakote, serialai blogi? Ateikite ir padarykite geriau. Mes sėdime tokie visi išlepę ir norime, kad mums viską paduotų. Bet tai sovietinis mąstymas, kuris laikui bėgant tikrai pasikeis.

– Ar esate išgyvenęs kokių nors su įkūnijamu personažu pasireiškusių mistinių nutikimų? Jūsų kolega Artūras Sakalauskas yra pasakęs, kad energetiškai stiprūs vaidmenys neretai yra pavojingi, gali įtraukti ir nepaleisti.

– Tokių dalykų nepatyriau. Tačiau visko dar gali būti. Jei jau A.Sakalauskui taip nutinka, gal ir man gali? Man mistika labiau susijusi su vaikiškais spektakliais. Apskritai pasakymas, kad kažkas negali išeiti iš vaidmens, kvepia melu. Gal tai labiau noras atkreipti į save dėmesį.

Egoizmas nėra svetimas

– Kažkada sakėte, kad jums gerai tada, kai kitiems gerai. Šis savęs ir aplinkos suvokimas yra labai nesavanaudiškas. Ar tai nesikerta su aktoriaus profesija, kurios atstovai turbūt labiau nei kiti yra narcizai ir egoistai?

– Visi mes esame egoistai. Ir narciziškumo mums netrūksta. Kiekvienas, turintis "Facebook‘ą", yra narcizas. Turbūt todėl, kad šio bruožo turiu pakankamai, šiame socialiniame tinkle savo paskyros ir nesukūriau. Manau, kad gyvenime kažkiek savanaudiškumo reikia. Jei nieko nepasiimsi, neturėsi ką duoti kitiems. Bet aš tikrai geriausiai jaučiuosi tada, kai mane supanti energija yra teigiama. O gyvenime visi mes susiduriame su septyniomis didžiosiomis nuodėmėmis. Puikybė, gobšumas, tinginiavimas. Šiems dalykams teatras – puiki terpė augti. Žinote, scenos menas nėra darbas fabrike, kai daug žmonių gamina tą pačią detalę. Čia daug simpatijų, antipatijų, konkurencijos. Reikia kovoti su įvairiomis pagundomis.

– Per pastaruosius kelerius metus su UNISEF misija aplankėte Tanzaniją ir Haitį. Ar po šių viešnagių ir to, ką pamatėte, dar galite tikėti teisybe ir lygybe pasaulyje?

– Šių dalykų ir nėra, ir kartu yra. Baisiausia tai, kad grįžus iš tokių šalių labai sunku tampa būti čia ir atvirkščiai – grįžti ten. Kažkas badauja ir galvoja, kaip iš penkių grūdų pasisotinti ir priaugti svorio. O civilizuotose šalyse mes skaitome patarimus, kaip numesti svorio. Va tokia ir mūsų prigimtis. Atrodo, galėtume pasidalyti maistu, kad visi turėtume po lygiai. Tuo apie žmogų viskas ir pasakyta.

Vizitinė kortelė

Gimė 1980 m. balandžio 16 d. Klaipėdoje.

1999 m. įstojo į Lietuvos muzikos akademiją ir 2003 m. baigė šokio studijas (dėst. Andželika Cholina).

Dirbo Jaunimo dramos, Oskaro Koršunovo, A.Cholinos teatruose.

Tarp įsimintiniausių jo sukurtų vaidmenų – Romeo O.Koršunovo režisuotoje V.Šekspyro pjesėje "Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija". Vaidino ir to paties režisieriaus spektakliuose "Hamletas", "Dugne", "Žuvėdra".