Prieš ketvirtį amžiaus įvykdę tuo metu sunkiai suvokiamą akciją – susikibę rankomis trijų valstybių žmonės parodė pasauliui, kad nori tapti laisvi. Čia gyvenantiesiems tai buvo didelio dvasinio pakilimo metas, tačiau iš plačiosios Tarybų Sąjungos atvykdavę turistai laisvėjančių tautų siekio nesuprato, tai jiems aiškino ekskursijų vadovai.

Turėjo apsišarvuoti kantrybe

Sovietmečio saulėlydžiu vienu svarbiausių ruporų apie mūsų siekius tapo gidai. 80-ųjų pabaigoje Tarybų Sąjungoje buvo labai populiaru didžiulėmis grupėmis lankytis broliškomis vadintose respublikose. Išvykas rengdavo darbo kolektyvai, profsąjungos. Neretai tokios ekskursijos virsdavo masinio apsipirkimo išvykomis.
Tačiau kai Lietuvoje prasidėjo atgimimas, turistai iš "didžiosios tėvynės" tapo smalsesni.

Su jais bendraujantiems ekskursijų biurų darbuotojams teko nepaprastas uždavinys suprantamai ir neįžeidžiai paaiškinti, kas vyksta Pabaltijyje. Šiuo žodžiu tada buvo vadinamos Lietuva, Latvija ir Estija.

Klaipėdos ekskursijų biuro gidai turėjo apsišarvuoti kantrybe ir žiniomis, kad argumentų kalba paaiškintų Baltijos tautų istorijos vingius.

Į Biržus važiavo ir vaikai

1989-ųjų rugpjūčio 23-ioji buvo vidurys savaitės. Trečiadieniais uostamiesčio gidams paprastai būdavo nemažai darbo, tačiau tądien pilnutėlis autobusas ekskursijų biuro darbuotojų išvažiavo į Biržus.
Klaipėdiečiams buvo paskirta susikibti rankomis pačiame Lietuvos ir Latvijos pasienyje, tad laukė netrumpa kelionė.

"Buvo pilnas autobusas. Žmonės pasiėmė vaikus, šeimos narius, giminaičius. Niekas iš biuro vadovų nesakė, kad nebus kam dirbti, neragino likti. Važiavome nepaprastai įkvėpti. Dviejų juostų keliu viena kryptimi važiavo keturios eilės mašinų. Bet tai, ką patyrėme sustoję ir susikibę rankomis, neišdilo iki šiol. Praėjo šitiek metų, bet kai pamatau Baltijos kelio kadrus, nevalingai plūsta ašaros", – prisimena tuomet gide dirbusi klaipėdietė Milda Drevinskienė.

Moteris puikiai pamena rankomis susikibusi su savo dukromis ketverių Guoda ir aštuonerių Gunda. Mergaitėms buvo įdomu, kas vyksta, bet mažoji paklausė: "Mama, ką mes čia darome?"

"Nežinau, kaip man atėjo į galvą mintis jai paaiškinti, bet priminiau animacinį filmuką apie ožiuką, kuris per audrą žemę laikė. Tada taip ir pasakiau, kad mes visi čia panašiai Lietuvą laikome. Tada jai tapo aišku. Abi dukros tai iki šiol labai gerai atsimena. Tik turistams mūsų šalyse vykusius įvykius paaiškinti nebuvo taip paprasta", – prisiminė M.Drevinskienė.

Jei kas nors dabar pakviestų važiuoti į kitą Lietuvos kraštą vien tam, kad kelioms minutėms susikibtų rankomis su nepažįstamais žmonėmis, moteris tikino nesvarstytų nė akimirkos, važiuotų net neabejodama.

Pasitiko su žvakėmis

Šalia jos tuomet stovėjo buhaltere bei užsakymų priėmėja dirbusi ukrainietė Larisa. Moteris pasakojo savo atsiradimo Lietuvoje istoriją.

Jos mama čia atvažiavo dar 1944 metais. Larisa užaugo tikra Lietuvos ir Klaipėdos patriotė, lietuviškai kalbėdavo su žemaitišku akcentu ir viena pirmųjų užsirašė važiuoti į Baltijos kelią.

Tačiau su mama jos santykiai buvo labai sudėtingi. Ši nepalenkiamai laikėsi komunistinių pažiūrų, todėl mama ir dukra negalėdavo net pradėti kalbos apie politinius įvykius Baltijos šalyse.

Baltijos kelyje ji patyrė neišdildomą jausmą ir kartu su bendradarbiais ašarojo, laikėsi už rankų, mojavo. Grįžtančius iš Baltijos kelio Pasvalyje žmonės pasitiko su uždegtomis žvakėmis. Languose, balkonuose, gatvėse pleveno liepsnelės.

Klaipėdiečiai taip pat uždegė žvakes autobuse ir jautė nepaprastą artumą su nepažįstamais žmonėmis.

Dirbo už save ir kolegas

Tą dieną, kai didžioji dauguma gidų išvažiavo į Baltijos kelią, likusiems teko dirbti ne tik už du, bet ir už tris ar net keturis.

Šalia Teatro aikštės pradėdavę ekskursiją po senamiestį gidai turėjo gerokai garsiau kalbėti, kad juos išgirstų 40 ar dar daugiau žmonių. Kai kurie turistai piktinosi negirdintys gido balso, kiti klausinėjo, kodėl trūksta ekskursijų vadovų. Ne kiekvienas suprato, kodėl kiti gidai, užuot dirbę, išvažiavo į kažkokį renginį.

Prieš 25 metus rugpjūčio 23-iąją apžvalginę ekskursiją po Klaipėdą vedė ir tuometė ekskursijų biuro direktoriaus pavaduotoja Irena Stonienė.

Nors laikas ištrina iš atminties kai kuriuos įvykius bei detales, I.Stonienė prisimena, kad atvykėliai nesižavėjo lietuvių siekiais. Ji prisiminė Baltijos kelio dieną pasakojusi apie šią akciją, bet ypatingesnio turistų susidomėjimo nesulaukusi, dalis jų žinojo apie šį įvykį.

"Jie labai skirtingai reagavo į įvykius mūsų šalyje. Maskviečiai visada būdavo labiau pasipūtę, tad su jais stengdavomės nesileisti į ilgas kalbas. Visiškai kitokie buvo leningradiečiai (dabartinio Sankt Peterburgo gyventojai – D.J.). Jie buvo intelektualesni, santūresni, labiau linkę klausytis. Buvo panašu, kad jie mus labiau supranta. Žmonės iš Uralo ir šiaurinių šalies sričių buvo labai nuoširdūs. Daugelį dalykų stengdavomės kalbėti bendromis frazėmis, 1989 metų vasarą mes dar nedrįsome turistams iš Rusijos tiesiai sakyti apie ketinimus atsiskirti", – prisiminė I.Stonienė.

Norėjo apsigyventi Klaipėdoje

M.Drevinskienė prisiminė Lietuvos atgimimo metu ne kartą vedusi ekskursijas po Klaipėdą grupėms iš sovietinio saugumo sanatorijos Palangoje.

Buvo toks linksmas vadovas palangiškis. Jis ne kartą yra atvežęs tokią grupę į uostamiestį ir perduodamas ją M.Drevinskienei sakydavo: "Nu, plekšne, aš jiems viską papasakojau iki Molotovo-Ribentropo pakto. Dabar tu juos imk".

Tokius įaudrintus saugumiečius pasitikdavusi gidė turėdavo tęsti pasakojimą. M.Drevinskienė prisimena nevyniodavusi į vatą lietuvių siekio atsijungti nuo Tarybų Sąjungos. Po tokio paaiškinimo yra tekę sulaukti įvairių reakcijų.

"Net ekskursijos po naujuosius Klaipėdos rajonus jiems palikdavo nemažą įspūdį. Švaru, patogu, gyvenamųjų namų apsupti prekybos centrai, mokyklos, darželiai. Po vienos jų viena sutuoktinių pora, bene iš Ukrainos, mane pasivedė į šalį ir aktyviai klausinėjo, ar Lietuva ketina tapti atskira savarankiška valstybe. Kai pasakiau, kad tai yra mūsų siekis, jie pradėjo prašyti kontaktų bei klausinėti apie galimybę čia persikelti gyventi", – dalijosi prisiminimais buvusi gidė.

Ne vienam ekskursijų vadovui yra tekę išgirsti panašių klausimų apie galimybę prisiregistruoti Klaipėdoje.
Tada prasidėdavo kalba apie tai, kas yra tėvynė ir jos meilė, mat daugeliui sovietinių žmonių gyvenimas bet kurioje sąjungos respublikoje buvo visiškai normalus dalykas.

Daugelis jų neskyrė sąjunginių respublikų tautų, nesuprato, kuo skiriasi jose gyvenantys žmonės, ir manė, kad tarybinio žmogaus tėvynė yra ten, kur jis apsigyveno.

Bijojo būti sumušti

Ne mažiau ryškių išgyvenimų bendraujant su tarybiniais turistais yra patyrusi ir Klaipėdos apygardos prokuratūros atstovė spaudai Palmira Martinkienė, tuo metu dirbusi ekskursijų vadove. Ji buvo vienintelė 1991 metų sausio 13-ąją dirbusi su atvykėliais.

"Tądien buvo užsakyta vienintelė ekskursija ir ši grupė teko man. Po išgyvento košmaro buvau visą naktį nemiegojusi. Pasakojau apie įvykius Vilniuje, bet nevartojau tokių radikalių žodžių, kaip "okupantai". Pastebėjau, kad žmonių akys pradėjo plėstis, žvalgėsi vieni į kitus, buvo be galo nustebę ir išsigandę, – prisiminė P.Martinkienė. – Tuo metu į Teatro aikštę plūdo žmonės, ant stulpų atsirado plakatai su jiems labai žiauriai turėjusiais atrodyti užrašais. Viena moteris paprašė nebekalbėti rusiškai, nes baiminosi, kad sumuš. Ir tikrai, priėjo kažkoks lietuvis ir piktai pradėjo mane barti, reikalauti, kad jie važiuotų namo. Jis kalbėjo lietuviškai, paprašiau neaitrinti aistrų."

Grupę, kurioje buvo vien moterys, gidė tada nusivedė į atokų senamiesčio kampą. Viena turisčių pasisakė esanti istorijos mokytoja ir labai nuoširdžiai paprašė papasakoti teisybę apie 1940-uosius.

Nesulaikė emocijų

P.Martinkienė prisiminė, kaip kalbėdama apie nakties įvykius nesulaikė emocijų, jos akyse pasirodė ašaros. Viena turistė pradėjo glostyti jai petį ir tikinti, kad viskas bus gerai.

Buvo ir kitas sovietinius turistus atgimimo laikais šokiravęs ir labai nustebinęs dalykas. Vieną grupių ekskursijos po Klaipėdos senamiestį pabaigoje reikėjo nuvesti į Mažosios Lietuvos istorijos muziejų. Ten buvo, ko gero, pirmoji pokario rezistentų fotografijų paroda.

Tąsyk gidė suprato – žmonės, pamatę šią parodą, buvo tiesiog sukrėsti, iki tol jie nieko nebuvo girdėję apie pokario įvykius Lietuvoje.

Viena moteris, žiūrėdama tas nuotraukas, pravirko. Ji suvokė, kad visi žmonės, kuriuos ji matė nuotraukose, vėliau žuvo. Gidei teko aiškinti, kodėl jie aukojo gyvybes.

Mokė vengti pykčio

"Man atrodo, kad tuo metu iš Rusijos atvykę žmonės buvo kur kas sąmoningesni nei dabar. Aš nesusidūriau su agresyviai nusiteikusiais turistais. Atvykėliai tiesiog labai domėjosi, kodėl mes norime nuo jų pabėgti. Visa tai ramiai ir aiškiai išdėstyti buvo pakankamai sudėtinga", – dalijosi prisiminimais P.Martinkienė.

M.Drevinskienės atmintyje išliko prisiminimas, jog daugelis atvykėlių nesitikėjo, kad mes galime atsiskirti, manė, kad tai tuščia viltis. Dažnai jie klausdavo, kas lietuviams nepatinka Tarybų Sąjungoje ir kaip mes gyvensime be kitų tautų.

"Jeigu matydavau, kad atmosfera kaista, turėdavau pasiruošusi kelis variantus atsakymų, kurie priversdavo sumažinti įtampą. Kiekvieno gido užduotis ne ginčytis su turistais, o pasakoti ir aiškinti, – prisiminė M.Drevinskienė. – Mes buvome vieni geriausių gidų Tarybų Sąjungoje, nes mus ruošė Vilniaus universitetas, Istorijos fakultetas. Mes studijavome ne tik istoriją, bet ir oratorinį meną, estetikos, architektūros, filosofijos, meno istoriją, psichologiją, todėl visais atžvilgiais buvome pasirengę bendrauti su atvykusiaisiais."

Klaipėdos ekskursijų biure dirbo ir visas būrys neetatinių gidų. Jie buvo reikalingi ypač vasaros antplūdžio metu. Šie žmonės buvo pasiruošę pasakoti apie miesto istoriją, tačiau ne visi buvo tikri Lietuvos ir miesto patriotai.