Nuo Homero iki šių dienų

Nerasite knygos apie jūreivių nuotykius jūroje ir krante, kur nebūtų paminėtas girtas, bet dažniausiai šaunus jūreivis.

Senovės graikų aklas dainius Homeras ar tik nebus šios tradicijos pradininkas Europoje. Pasak jo, Itakės karalius Odisėjas ir jo vyrai, grįždami po Trojos karo, Kirkės saloje prisivaišino ir pavirto kiaulėmis. Jauniausias iš bendražygių, Elpinoras, pasigėręs atgulė ant stogo – nuslydo, susilaužė sprandą ir mirė.

Kapitonas Charlesas Johnsonas (anglų rašytojo Danielio Defoe slapyvardis), 1724 m. knygoje pasakojo apie jūros piratų pomėgį alkoholiui. Kai po nesėkmingos „medžioklės“ jiems jūroje baigėsi alkoholio atsargos, vadas Juodabarzdis neslėpė apmaudo.

Pažymėta: Portsmuto pašto skyriuje buvo specialus vokas siuntiniams, skirtas 400 m. gyvavusios grogo tradicijos pabaigai. (Redakcijos archyvo nuotr.)

Praėjusiuose amžiuose alkoholis liejosi laisvai. Tą patvirtina ir amerikiečių rašytojas Hermanas Melville,is, buvęs banginių medžioklės laivo jūreivis. Knygoje „Mobis Dikas“ jis rašo, kad į laivą „Pequod“ buvo pakrauta statinių su romu ir daugiau nei 10 barelių alaus (barelis – 158,9 litro). Vėliau jis stebėjosi, kad prisigėrę harpūnininkai svaidydami žeberklus netgi pataikė į banginį.

Rašytojas Douglas Morganas, daugelį metų tarnavęs JAV kariniame laivyne, surinko jūreiviškų dainų (šanti) kolekciją. Viena populiariausių jų prasideda klausimu: „Ką mes darysime ankstų rytą su girtu jūreiviu?“ Priedainyje choras siūlo daug variantų, kaip girtą jūreivį nuraminti ar nubausti. Lietuvių marinistas Algimantas Polis apsakymuose sukūrė patrauklų „Pelikano“ bocmano Grifo Mazgo personažą. Jūrininkas iki kaulų smegenų jau buvo baigęs gėrimo maratonus, tačiau turėjo šuniškai gerą uoslę mėgstantiems alkoholį. Prieš išplaukiant į jūrą, jis daugiau kaip pusę įgulos sugraibydavo iš uosto aludės „Surūdijusi šakutė“ ir nė vienas vyrų jūroje jo neapvylė.

Kam jūreiviams alkoholis?

Alkoholį laive vartojo dėl įvairių priežasčių. Į laivą kraudavo ilgai negendančių produktų, tokių kaip sūdyta ir džiovinta mėsa, sūris, džiūvėsiai. Po jų įgulai kildavo troškulys. Jam malšinti labiau nei vanduo tiko alkoholis. Jis buvo malonesnio skonio, ne taip greitai gedo.

Ilgai jūroje praleistas laikas, priverstinis atsiribojimas nuo įprastinio išorinio pasaulio neigiamai veikė jūrininkų gyvenimą. Pasak jūreivystės istoriko Fredericko Villiamo, medinių laivų ir geležinių žmonių eroje (burlaivių epocha) alkoholis buvo vienintelė efektyvi priemonė, padedanti jūreiviams įveikti stresą.

Eilutė: jūreiviai rikiuojasi tradicinei grogo porcijai. (Redakcijos archyvo nuotr.)

Alkoholis kariniame laivyne buvo naudojamas ir kovinei dvasiai pakelti. Anot kronikos, Anglijos karalius Edvardas III prieš Sleisio jūrų mūšį, įvykusį 1340 m.
birželio 24 d. su Prancūzijos laivynu, įsakė išduoti jūreiviams dvigubą alkoholio porciją.

Ne vieną šimtmetį gyvenimas jūroje pasižymėjo sekinančiu darbu, žiauriomis kautynėmis, neišvengiamomis ligomis ir didžiuliu kiekiu alkoholio.

Alų pakeitė romas

Anglų Karališkojo jūrų laivyno istorija persmelkta alkoholiu. Nuo 1590 m. į jūreivių dienos racioną buvo įtrauktas galonas (4 litrai) alaus. Kuo toliau nuo namų plaukiojo britų laivai, tuo alus turėjo būti stipresnis.

Alus buvo pagrindinis laivyno gėrimas iki XVII a. Plečiantis britų imperijos valdoms, didžioji alaus dalis ilgų kelionių metu sugesdavo.

Alus užimdavo ir per daug vietos nedideliuose laivuose su gausia įgula. Alų britų admiralitetas pakeitė vynu ir spiritu. Kasdien jūreiviai gaudavo po pintą vyno arba pusę pintos spirito (pinta – 0,568 litro).

Tradicija: 1789 ir 1889 m. gėrimą laivuose vaizduojančios karikatūros. (Redakcijos archyvo nuotr.)

Po 1655 m., kai britai užgrobė Jamaiką, pirmenybę pradėta teikti romui – po pusę pintos du kartus per dieną.

Jūreiviai atidžiai sekdavo, kad jiems būtų įpilamas ne tik tikslus alkoholio kiekis, bet ir jo kokybė būtų tinkama. Norėdami patikrinti, ar pateiktas gėrimas nėra atskiestas vandeniu ir jame tikrai yra ne mažiau kaip 57 proc. gryno alkoholio, į romą jie įberdavo žiupsnelį parako. Jei jis lengvai užsidegdavo, nekildavo abejonių dėl romo kokybės.

Puodeliai, iš kurių gėrė romą, buvo laikomi atskirai nuo kitų indų. Juos plaudavo tik iš išorės, bet niekada iš vidaus. Tikėta, kad romo liekanos prilips puodelio viduje, todėl kas kartą gėrimas bus vis stipresnis.

„Juoda diena“ senai tradicijai

Pasak anglų jūrų istoriko Pieterio van der Mervės, jo tautiečiai, tarnaujantys laivuose, nebegalėjo gyventi be romo porcijos. Karališkojo laivyno vadas admirolas Edvardas Vernonas (1723–1794) tokią situaciją įvertino kaip mirtiną pavojų jūreivių moralinei ir fizinei sveikatai. Jis inicijavo pakeitimus, kurie nepatiko seniems jūrų vilkams.

Pirmiausia jis paragino nustatytą romo dienos porciją pateikti jūreiviams ne visą, o per du kartus – nuo 10 val. ryto iki vidurdienio ir nuo 16 iki 18 val. Admirolo manymu, toks gėrimo būdas turėjo sumažinti svaiginantį alkoholio poveikį ir padėti išvengti nelaimės laive, kurį valdo girti jūreiviai.  1740 m. admirolas išleido liūd-
nai pagarsėjusį įsakymą: pusę pintos romo skiesti dviem pintomis vandens ir citrusinių vaisių sultimis.

Praeitis: laive „Belfast“ įrengta romo išpilstymą pristatanti ekspozicija. (Redakcijos archyvo nuotr.)

Beveik 400 metų britų laivyno jūreiviai prieš pietus rikiuodavosi laivo denyje, laukdami jiems priklausančios romo porcijos. XX a. dėl bręstančių drausmės problemų jūrų laivyne pasikeitė požiūris į alkoholį. Admiralitetas, paskelbęs, kad reguliarus jo vartojimas laive nesuderinamas su užduotimis, kurias tenka atlikti jūreiviams, valdantiems sudėtingą šiuolaikinę techniką, panaikino seną tradiciją, gyvavusią nuo 1655 m.

1970 m. liepos 31 d. britų Karališkojo laivyno jūreiviai paskutinį kartą pakėlė bokalus su romo porcija. Jūreiviai buvo nepatenkinti praradę romą racione, todėl šią dieną pavadino „Black Tot Day“ (liet.„Juodoji romo raciono diena“). Ją pažymėjo užsidėdami ant rankovės juodus raiščius ir išmesdami už borto tuščius puodelius. Buvo net išleistas specialus antspaudas, kurį buvo galima užsidėti Portsmuto pašte.

Vietoj tradicinio romo raciono, žinomo kaip „tot“, jūreiviams buvo leista nusipirkti tris standartines skardines alaus per dieną.