Aštuoniolikmetės Viktorijos Butkutės mama, sužinojusi, jog jos dukra įstojo į Londono „Middlesex“ universitetą, tesugebėjo išlementi: „Tai gerai, kad aš tave palikau vaikų namuose“.

Pasak buvusios vaikų globos namų „Smiltelė“ auklėtojos Janinos Zinkevičienės, Viktorija, išėjusi į savarankišką gyvenimą, žiemą vaikščiojo peršlapusiais batukais, nes neturėjo už ką nusipirkti naujų, o egzaminų sesijos metu galėjo pavalgyti vos vieną kartą per dieną. Pedagogės teigimu, mergaitė labai darbšti, atkakli, tačiau kai jai ko nors trūksta, nedrįsta paprašyti, o pati, kad ir neturėdama nieko, stengiasi visiems padėti. Bent jau geru žodžiu.

Auklėtoją vadino mama

– Kada atsidūrėte vaikų namuose ir kaip juose prabėgo jūsų vaikystė?

– Pirmą kartą mane į vaikų namus atidavė visai mažą, ir aš nieko neatsimenu. Vėliau mama mane pasiėmė ir vėl atidavė, kai buvau ketverių. Vaikai į globos namus patenka maždaug trejų, su jais pragyveni daug metų ir jie savaime tampa šeima – sesėmis, broliais. Labiausiai vaikystėje mėgdavau žaisti namus. Lėlytė būdavo mano vaikas, o aš – mama. Tai, ko gero, buvo alternatyva tikrai šeimai. Taip pat kurdavau pasakas, juk turėjau apie kažką fantazuoti. Vaikų namuose veiklos netrūko. Ten buvo cirko trupė, teatro grupė, mergaičių choras. Aš visur dalyvaudavau. Taip pat lankiau muzikos mokyklą, grojau kanklėmis ir pianinu. Vieną sykį teko išvažiuoti ir į užsienį, į Švediją, trijų savaičių stovyklą. Ten gyvenome vienkiemyje už miesto, pabuvome atrakcionų parke.

– Ar yra toks žmogus, į kurį visada galite atsiremti?

– Vaikų namų auklėtoja Janina. Aš su ja bendrauju nuo mažens. Net mūsų gimtadieniai tą pačią dieną. Ji mane ir namo parsiveda, ir į sodą nusiveža. Ji man kaip mama. Mobiliojo telefono knygelėje esu net įsirašiusi „mamytė Janina“. Ji buvo vienintelis suaugęs žmogus, į kurį galėjau atsiremti. Visos auklėtojos buvo geros ir jos padėdavo, bet didžiausias autoritetas – auklėtoja Janina. Ji mane palaikydavo ir mokė, kad gyvenime visada reikia turėti atsarginį variantą.

Šeima liko abejinga

– Dažnai apie vaikų namų auklėtinius galima išgirsti ne pačių gražiausių atsiliepimų. Kaip jums pavyko atsispirti galbūt patirtai neigiamai įtakai?

– Tai kiekvieno pasirinkimas. Grįždavau iš mokyklos ir neidavau į lauką ar pasivaikščioti su draugėmis. Atsisėsdavau, paruošdavau pamokas, o tada galėdavau daryti tai, ką noriu. Kiti vaikai sakydavo: „Kam man tie mokslai, aš ir be jų gražus.“ O aš noriu pasiekti daugiau. Visuomet visiems sakiau, kad baigsiu mokyklą, bet man būdavo atsakoma: „Pamatysi, išeisi, pajusi laisvę ir mesi mokslus“. Taip, išėjau, pajutau ir gerąją, ir blogąją laisvės puses. Supratau, kad niekas man valgyti nebeatneš, niekas manęs rytą į mokyklą nebepažadins ir rūbų neskalbs, bet mokyklą vis tiek pabaigiau. Vaikų namuose viskas už mus buvo padaryta. Žinojau, jog bus ne visai lengva, tačiau buvau pasirengusi perlipti per save.

– Ką žinote apie savo šeimą, ar su kuo nors iš jos bendraujate?

– Su mama bendrauju labai retai. Ji į mane kreipiasi tik tada, kai reikia pagalbos. Su seserimi kartu užaugome vaikų namuose, tačiau esame visiškos priešingybės. Galbūt todėl, kad mūsų tėvai skirtingi. Ji įstojo į S.Šimkaus konservatoriją, tačiau nebaigė net dešimt klasių. Aš jai siūliau suaugusiųjų mokyklą baigti, kad nors vidurinį mokslą turėtų, bet ji atsakė: „Kam man to reikia“. Taip pat turiu senelius, bet bendravimas su jais – labai keistas. Jie ateidavo, pabūdavo, atnešdavo vaišių ir išeidavo. Tėtį esu mačiusi tik nuotraukoje. Fotografiją neseniai parodė senelis.

Išleistuvėse nedalyvaus

– Kaip jums sekėsi baigti mokyklą? Ar dalyvausite artėjančiose išleistuvėse?

– Pastaruosius dvejus metus mokiausi „Vėtrungės“ gimnazijoje. Pažymių vidurkis – 8,1. Iki vienuoliktos klasės, kai lankiau „Versmės“ vidurinę mokyklą, vidurkis buvo 9,7. Mieliausia pamoka mokykloje – lietuvių kalba. Kiti mano bendraklasiai turėjo galimybę eiti pas korepetitorius, o aš kur eisiu? Liepos dvyliktąją bus diplomų įteikimas ir išleistuvės, bet jose nedalyvausiu, nes reikia pinigų. Vienam žmogui – 200 litų, o dar suknelė, bateliai, šukuosena... Aš tokių pinigų neturiu. Tyliai, ramiai nueisiu pasiimti atestatą.

– Ar mokykloje žinojo, jog gyvenate vaikų namuose?

– Žinoma, nesinorėjo sakyti. Tačiau kai buvau mažesnė, nebuvo ko slėpti. Nes iš globos namų į vieną klasę eidavo po kelis vaikus. Paslėpti neįmanoma, nes yra tėvų susirinkimai, dienyne mokytojai mato vaikų namų adresą. Tėvų susirinkimuose paprasto vaiko tėvai domisi tik vienu vaiku, o čia ateina auklėtoja ir klausia apie septynis iš karto. Sudėtinga, kai iš globos namų mokosi keli vaikai vienoje klasėje. Jeigu mokykloje vykdavo ekskursijos, keliems vaikams niekas iš karto tiek pinigų negalėdavo skirti. Kitose klasėse, kuriose mokosi po vieną vaiką iš globos namų, lėšų būdavo skiriama iš klasės fondo.

Turtas – pagalvė ir antklodė

– Kodėl išėjote iš vaikų namų sulaukusi 16 metų, juk galėjote gyventi tol, kol pabaigsite mokyklą? Kaip pavyko įsikurti?

– Išėjau, nes maniau, kad išėjus bus geriau gyventi nei vaikų namuose. Labai pasitikėjau savimi, žinojau, jog tikrai nepražūsiu. Kiti išėję meta mokslus, pradeda valkatauti, prasigeria. Dar būdama maža žinojau, kad baigsiu mokyklą, kad įstosiu į aukštąją. Norėjau įrodyti, jog galiu gyventi ir be kitų pagalbos. Išėjome dviese. Su drauge nuvažiavome į Vaikų teisių apsaugos tarnybą, konsultavomės, kaip būtų galima išeiti. Mums pasakė, jog sulaukus 16 metų galima susirasti globėją, bet pas jį negyventi. Mes taip ir padarėme. Globėja kiekvieną mėnesį mums pervesdavo valstybės skirtus 500 litų. Išeidama iš vaikų namų gavau išeitinę 6 tūkst. litų pašalpą. Neturėjau visiškai nieko. Tik auklėtoja padėjo gauti šiek tiek rūbų, pagalvę ir antklodę. Pradėjau nuomotis kambarį bendrabutyje. Anksčiau valstybės skiriamų 500 litų užtekdavo už nuomą, pavalgyti ir dar kelnes nusipirkti. Dabar pinigų vos maistui užtenka.

Svajonė gali neišsipildyti

– Kodėl nusprendėte studijuoti užsienyje?

– Manau, jog užsienyje didesnės perspektyvos. Į mūsų mokyklą atėjo atstovai iš organizacijos, kuri padeda pradėti studijas Anglijoje. Pavasarį išsirinkau specialybę, užpildžiau dokumentus, labai ilgai laukiau atsakymo, jau maniau, kad neįstosiu. Bet atėjo atsakymas, jog įstojau, jog manęs laukia. Stojau į reklamos vadybos, administravimo ir viešųjų ryšių specialybę. Kadangi esu našlaitė, ten aš gaučiau didesnę pašalpą, o ir išsimokslinimo lygis būtų geresnis, geriau išmokčiau anglų kalbą. Gal ir pasilikčiau gyventi. Kol kas yra viena problema. Mokslo metai universitete prasideda rugsėjo 21 dieną, tačiau prieš tai mėnesį Londone vyksta intensyvūs anglų kalbos kursai, kurių nebaigusi negalėsiu mokytis. Kursų kaina – 1900 svarų sterlingų (7600 litų). Jeigu pavyktų lankyti kursus Lietuvoje, kaina būtų apie 4 tūkst. litų. Bandau visur ieškoti pinigų. Ėjau ir į Socialinės rūpybos skyrių, ir į banką, tačiau paskolos negaliu gauti, nes neturiu laiduojančio asmens, o ir mano mėnesinės pajamos tik 500 litų. Tuo atveju, jei nepavyktų gauti pinigų kursams, nunešiau studijų prašymą ir į Lietuvos universitetus, į teisės, anglų filologijos, psichologijos ir socialinio darbo specialybes.

– Iš kokių pajamų planuojate gyventi Londone?

– Ten viskas paprasčiau. Jeigu tavo tėvai išsiskyrę, gauni pašalpą, jeigu vienas iš tėvų miręs – taip pat gauni. Už viską gauni. Dirbsiu. Mokantis universitetas suteikia galimybę kartu ir dirbti, padeda susirasti darbą. Be to, išsiaiškinau, jog, nepaisant to, kad mokysiuosi užsienyje, 500 litų pašalpą iš Lietuvos valstybės vis tiek galiu gauti. Tačiau nuolat turėsiu siųsti iš Londono dokumentus, kad tikrai mokausi dieniniame skyriuje. Bijau ir žinau, jog pirmus mėnesius Londone bus sunku, bet žinau, kad aš ištversiu.

– Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?

– Laisvalaikiu mėgstu gaminti. Skaniausiai pagaminu lazaniją. Taip pat – cepelinus, koldūnus. Kai buvau maža, vaikų namuose nebuvo galimybės mokytis gaminti valgyti, bet vėliau šeštadieniais mums leisdavo išvirti nesudėtingus patiekalus. Gaminti maistą išmokau auklėtojos Janinos namuose. Šiaip esu namisėda. Be reikalo retai kada einu iš namų – mėgstu žiūrėti istorinius filmus.

– Jūsų pavardė Lietuvoje yra gerai žinoma. Gal esate dainininkės Džordanos Butkutės giminaitė?

– Ne, jokio giminystės ryšio su šia dainininke tikrai nėra.

Žmonės, norintys padėti Viktorijai, pinigus gali pervesti į banko "Danske bankas" sąskaitą LT 817400025156223810, banko kodas 740000, SWIFT kodas - SMPOLT22.