Apie darbą

Algą gaunu už įmonių apskaitą, esu buhalterė. Tai yra kruopštus ir nuolat mokymosi reikalaujantis darbas, turiu nuolat skaityti, domėtis įstatymų pataisomis, kaip ir mano vaikai, ruošiu pamokas. Namie kur kas daugiau darbo, dažniausiai darbe labiau pasimėgauju ramybe.

Apie šeimą

Vyras visada norėjo gausios šeimos, jo mama buvo iš devynių vaikų šeimos, o dešimtą jie buvo pasiėmę globoti. Todėl visada turėjome tokią mintį, kad bent vieną vaiką įsivaikinsime. Nusprendėme, nesvarbu, kada tai padarysime – iki savo vaikelio gimimo ar po to. Pirmą įsivaikinome mergaitę, po kelerių metų – berniuką. Artėdama prie 40-ojo gimtadienio supratau, kad trečią vaiką reikia imti dabar arba niekada. Sulaukėme siūlymo priimti į savo šeimą mergaitę. Tada mūsų vyresnėliams buvo 14 ir 11 metų. O netrukus paaiškėjo, kad mergaitė, apie kurios globą galvojome, turi sesutę.

Vieną vakarą susėdome ir kartu nusprendėme – imame. Dar nebuvome mergaičių nė matę. Širdis nugalėjo. Sesutės atėjo į mūsų šeimą būdamos trejų ir metukų su trupučiu amžiaus. Taip namuose atsirado du maži vaikai, o tuo pat metu laukiausi savo sūnelio. Jis gimė pirma laiko, bet dabar jau viskas gerai. Atrodo, kad būtent taip ir turėjo būti. Dažnai žmonės net nesupranta, kad tai nėra mūsų biologiniai vaikai. Auginame visus vienodai, tiek pat barame, tiek pat glaudžiame.

Nemažą dalį darbų ir rūpesčių prisiima vyras. Daug padeda mūsų abiejų tėvai. Vyresnėliai, kuriems 18 ir 15 metų, rūpinasi mažaisiais.

Teisingai sakoma – kuo labiau esi užsiėmęs, tuo daugiau spėji. Prisiimdami į savo namus vaikus, būtent taip įsivaizdavome šeimą. Dabar laukiu senatvės, pilnų namų anūkų.

Man visų svarbiausia gyvenime – šeima.

Visi mūsų vaikai labai meniški, sportiški, gerai plaukia. Vyresnysis mūsų sūnus – muzikantas, dukra sportuoja. Daug kur dalyvaujame, susipažįstame su daugybe žmonių. Viena mergaitė įstojo į menų gimnaziją, mokosi groti violončele, kita lanko muzikos mokyklą, šoka.

Labai saugau savo vaikus, esu laiminga, kad jiems neteko patirti patyčių. Žurnaluose ir laikraščiuose su visais vaikais nesifotografuojame.

Kai pradėjome globoti jaunesniąsias mergaites, susipažinome su Klaipėdos apskrities globėjų ir įtėvių asociacijos "Vaikų gerovė" nariais, o po kiek laiko į ją įstojau. Dalijuosi savo patirtimi, kad žmonės nebijotų tokio žingsnio. Kai manęs klausia patarimo, ką daryti, jei vaikai nepritampa, būnu kategoriška – jokiu būdu neatiduoti atgal į vaikų namus. O prieš imant mažylį būtina tartis su jau turimais vaikais. Jei jie prieštarautų, namie kiltų karas. Labai tikiuosi, kad ir mūsų vaikai augins įvaikintus mažylius.

Apie pomėgius

Mes labai mėgstame baseiną. Vyras dažnai vedasi vaikus į "Gintaro" baseiną. Aš mėgstu moteriškus pasilepinimus – kvapų terapijos užsiėmimus, masažą. Mėgstame apsilankyti teatre. Prieš Kalėdas visa šeima kepame ir puošiame kalėdinius sausainius. Lankomės etnokultūros centre, piname kalėdinį vainiką. Velykoms renkamės su giminaičiais, drauge dažome margučius. Namai virsta šventinėmis dirbtuvėlėmis. Turime šunį, jį pasiėmėme iš prieglaudos.

Apie Klaipėdą

Klaipėda – mano gimtasis miestas, ji man – pati gražiausia, niekada neiškeisčiau į jokį kitą. Man labai patinka Vilnius, bet tik trumpam nuvažiuoti pasisvečiuoti, gauti gūsį šurmulio, bet po to labai gera grįžti į savo ramybės uostą. Klaipėda labai patogi auginti vaikus, čia viskas – šalia: ir jūra, ir mūsų su vyru tėvai, mokyklos geros.

Gyvenimo credo

Man visų svarbiausia gyvenime – šeima. Tai yra pagrindas ir stuburas.

Apie "Metų klaipėdietę"

Ankstesniais metais pasižiūrėdavau, kas dalyvauja konkurse, pati balsuodavau, pasidžiaugdavau už tas moteris. Turbūt smagu būti žmonių įvertintai. Juk džiaugsmo niekada nebūna per daug. Bet niekada nemaniau, kad pati dalyvausiu konkurse.