Vietoj Strazdelio – Strazdas

"Gailiuosi didžiulę gyvenimo dalį nugyvenęs ne taip, kaip derėjo. Atleiskite, gerbiami tautiečiai, visi dori žmonės. Esu pasiryžęs, kiek suspėsiu ir sugebėsiu, atpirkti savo kaltę. Vilčių, be kita ko, man teikia ir Zaratustros žodžiai: "Jeigu jau nepavyko gyvenimas, jeigu nuodingas kirminas graužia tavo širdį, žinok, kad tau pavyks mirtis". Duok, Dieve", – tokiais žodžiais 1989 m. birželį savo knygą "Komunisto išpažintis" pabaigė K. Kaukas.

Simboliška, kad ši knyga spaudai pasirašyta praėjus dviem dienoms po kruvinų sausio įvykių 1991 m.

"Komunisto išpažintyje" K. Kaukas papasakojo, kaip jį 1946-aisiais, tuomet aštuoniolikmetį, užverbavo NKVD leitenantas, ukrainietis pavarde Sosna, kaip jis, tapęs sovietų saugumo agentu, pasirinko slapyvardį Strazdelis.

Bet rusakalbis Sosna negalėjo šito žodžio ištarti, todėl Strazdelį teko sutrumpinti. Taip K. Kaukas tapo agentu Strazdu.

Tokį pat slapyvardį, kovodamas kartu su raudonaisiais partizanais, turėjo jo tėvas, o K. Kaukas, tada šešiolikametis jaunuolis, buvo partizanų ryšininkas Strazdelis, kuo anuomet jis labai didžiavosi.

Po susitikimo su NKVD leitenantu prasidėjo Kosto dvigubas gyvenimas, kuris jam slėgė sąžinę daugiau nei 40 metų, iki pat viešos išpažinties per Atgimimą.

Kaip pats tikina savo knygoje, K. Kaukas pradžioje nė nesupratęs, ką jam reikės daryti.

Ir kai leitenantas Sosna pradėjo jį spausti, reikalaudamas rezultatų, jaunasis agentas keikė save, kad "per žioplumą įmerkė uodegą".

"Apgaviko Sosnos nekeikiu. Jo jau nėra. Jis kažkodėl nusišovė", – savo atsiminimuose užrašė K. Kaukas.

"Daug ko nesupratau"

Paradoksalu, bet sovietų santvarkoje didžiąją dalį savo brandaus gyvenimo praleidęs K. Kaukas tapo aršiu raudonosios imperijos priešininku ir atgimstančios nepriklausomos Lietuvos aktyvistu.

Šis jo virsmas neįvyko staiga, sovietų sistemos melą, fikciją ir kvailybę jis regėjo kasdien, ir net tada bandė su tuo kovoti satyrinėmis publikacijomis.

O prasidėjus Atgimimui nepabijojo viešai pripažinti savo gyvenimo klaidų.

"Man gėda, kad būdamas jaunas daug ko nesupratau. O pardavus "velniui dūšią", ne taip paprasta išsivaduoti. Man gėda už tuos savo nemokšiškos paauglystės ir žalios jaunystės metus. Dažnai mintyse sugrįžtu į praėjusius dešimtmečius, noriu suprasti, kiek ir kur buvau kaltas? Nekaltu savęs nelaikiau ir nelaikau. Pritardavau nusikalstamai "partijos ir vyriausybės" politikai, vadinasi, kaltas. Net savo buvimu – komjaunuoliu, komunistu – aš noromis  nenoromis rėmiau tą vieną didžiausių pasaulio blogybių – stalinizmą. Ilgai aš nežinojau, kad tai yra blogis. Šis supratimas atėjo ne staiga. Prie jo artėjau ilgai, kartu su gyvenimo tikrove ir įvairiausiomis abejonėmis. O, kai supratau, teko būti dviveidžiu", – knygoje atviravo K. Kaukas, apgailestavęs, jog didelę gyvenimo dalį "nugyvenęs ne taip, kaip derėjo".

Nuodėmių atpirkimo metas

Tačiau prasidėjus Atgimimui jis bandė taisyti savo padarytas klaidas.

K.Kaukas aktyviai įsitraukė į Klaipėdos Sąjūdžio grupės veiklą ir jo vaidmuo ten buvo gana netikėtas.

"Mes su K.Kauku buvome Sąjūdžio laikų bendražygiai. Jis mums labai pravertė, kadangi jis buvęs karo veteranas, turėjo daug apdovanojimų, tai mes su juo važinėdavome po sovietinius karinius dalinius į susitikimus su rusakalbiais kariškiais. Jie labai sutrikdavo, kai atvažiuodavo žmogus, kurio krūtinė nusegta ordinais ir medaliais, o kalbėdavo priešingai, nei jie buvo įpratę. K.Kaukas labai pravertė tokiuose susitikimuose, kur reikėjo mažinti tautinę įtampą", – pasakojo klaipėdietis, aktyvus sąjūdietis Dionyzas Varkalis.

Pagrindinis tokių susitikimų tikslas esą buvo įtikinti sovietų karius nenaudoti karinės jėgos prieš taikius Lietuvos žmones.

Bendražygiai: kartu su D. Varkaliu K. Kaukas Atgimimo sąjūdžio laikais nuveikė didelį darbą, bandydamas į nepriklausomos Lietuvos pusę palenkti rusakalbius komunistus ir sovietų armijos kariškius. / Vytauto Petriko nuotr.

"K.Kaukas mums buvo labai reikalingas, per jį mes galėjome nemažai sužinoti, ką veikia karo veteranai, jedinstvininkai. Be to, Kostas buvo vienintelis komunistas, kuris atsiprašė žmonių viešai spaudoje už tai, kad tarnavo sovietų sistemai. O visi kiti tylėjo, nė vienas neatgailavo", – teigė D. Varkalis.

Asmenybės evoliucija

Žurnalistas ir leidėjas, buvęs dienraščio "Klaipėda" vyriausiasis redaktorius Antanas Stanevičius, kuriam irgi teko pažinti K. Kauką, žavėjosi jo asmenybės evoliucija – iš komunisto į nuoširdų Lietuvos patriotą.

"Savo noru komunistu ar agentu mažai kas tapdavo, žmonėms buvo daromas labai didelis spaudimas. Tačiau, jei jaunas žmogus kažkada patikėjo, kad komunizmas – tai laisvė, lygybė, brolybė, kaip galima jį už tai smerkti? Bet K.Kaukas praregėjo, kad praktikoje to nėra, ir atsivertė. Jis buvo nepaprastai imlaus proto, drąsus ir raštingas. Didelę įtaką jo raštingumui galbūt turėjo ir jo žmona, profesorė Audronė Jakulienė-Kaukienė (1941–2017). Buvimas su ja jį pakylėjo į kitą, aukštesnį, lygį. O K.Kauko pilietinė evoliucija yra labai pamokanti ir labai žavi", – kalbėjo A. Stanevičius.

A. Stanevičius neabejoja, kad K.Kauko pokalbiai su sovietų kariškiais apie nepriklausomos Lietuvos būtinybę prašviesdavo jiems protus ir keisdavo jų priešišką nusistatymą.

K. Kauko pilietinė evoliucija yra labai pamokanti ir labai žavi.

"Jis kalbėjo labai įtikinamai, turėjo gyvenimišką patirtį, todėl jis buvo nepakeičiamas žmogus, bendraujant su kariškiais ir kitais rusakalbiais komunistais. Pabandysiu vaizdingai palyginti, kas tuo metu Klaipėdoje buvo K.Kaukas. Kai karo metu baltarusiai sprogdindavo vokiečių traukinius, naciai įsigudrindavo priekyje garvežio statyti smėlio vagonus, jei užvažiuodavo ant minos, sprogdavo tie smėlio vagonai, bet ne visas traukinys. Tai štai ir K. Kaukas buvo kišamas į priekį, tarsi tas smėlio vagonas prieš garvežį", – apie velionį K.Kauką kalbėjo A. Stanevičius.

Jis atkreipė dėmesį, kad K. Kauko knygos buvo labai humanistinės, jas rašant reikėjo nemažai erudicijos ir darbo.

"Mano nuomonė apie K. Kauką yra labai aukšta ir, manau, kad ponas Dievas jam duos Dangų, jis iš tikrųjų turėjo padorumo ir sąžinės", – pabrėžė A. Stanevičius.

Kentė aštrią kritiką

To meto Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio aktyvistė, advokatė, klaipėdietė Zita Šličytė irgi gerai pažinojo K. Kauką. Ji prisimena, kad jam Atgimimo metais išties buvo gana nelengva.

"Kai jis pradėjo publikuoti tą savo "Komunisto išpažintį", kuria parodė pavyzdį, kad komunistai turėtų atgailauti už tai, ką darė, kai kas į jį žiūrėjo kreivai, įtarinėjo, ar neveidmainiauja. K. Kauko požiūriu, komunistai privalėjo atgailauti", – prisiminė Z. Šličytė.

Anot Z. Šličytės, tuo metu tokiai išpažinčiai ir viešai atgailai reikėjo didelės drąsos.

Kai ši jo autobiografija buvo spausdinama tuomečiame miesto dienraštyje "Tarybinė Klaipėda", buvo tokių žmonių, kurie ant K.Kauko tekstų spjaudė tiesiogine ta žodžio prasme.

"Pamenu, tada jį labai užstojo D. Varkalis. Jis sakė, tegul tik visi komunistai pasielgia taip, kaip K. Kaukas, ir viskas bus gerai. Tada ne visi suvokė, kad kolaboruoti su okupantu yra blogai, kai kas ir šiandien to nesupranta. O aš asmeniškai K. Kaukui jaučiau draugiškumą, nes jis buvo su mumis, su Sąjūdžiu", – teigė Z. Šličytė.

Klaipėdos sąjūdžio metraštininkas

A. Stanevičius atkreipė dėmesį, jog vienas didžiausių K.Kauko nuopelnų, kad jis išleido Klaipėdos sąjūdžio metų dienoraštį. Beje, niekieno nefinansuojamas.

"Šitas jo darbas labai svarbus. Juk laikas greitai bėga, atsiranda nauji rūpesčiai, nauji reikalai, viskas pasimiršta. Todėl K. Kauko leidinys "Sąjūdis Klaipėdoje" yra labai vertingas", – tvirtino A. Stanevičius.

Tą pripažino ir buvęs Klaipėdos sąjūdžio veikėjas Algirdas Grublys, kuris labai džiaugėsi, kad atsirado žmogus, kuris visą uostamiesčio sąjūdiečių veiklą dokumentavo ir išleido knygą.

"K. Kaukas neabejotinai labai svarbus to meto metraštininkas. Jis man kalbėjo, kad viską būtina užfiksuoti, jei to nepadarysime, tikrosios atminties neišliks. Jo knyga "Sąjūdis Klaipėdoje" yra tikras autentiškas Sąjūdžio metraštis, ir visi mes jam esame labai už tai dėkingi, nes šis jo darbas turi išliekamąją vertę", – teigė A. Grublys.