Pilna gatvė ledų vežimėlių

Prieškariu sumanyta Klaipėdai populiarinti ir suartinti su Lietuva šventė po Antrojo pasaulinio karo atgimė ne iškart.

Matyt, pradžioje baimintasi nostalgijos ikikariniams laikams, tad pirmosios pokario šventės minėjo tarybų valdžios sukaktis.

Kiek vėliau jos metu akcentuotas žvejų, vadintų žydrųjų horizontų artojais, darbas, todėl iki šiol nemažai vyresniųjų klaipėdiečių šventę vis dar vadina Žvejo diena.

Klaipėdietė Violeta Beresnevičienė atviravo, kad pirmieji vaikystės prisiminimai susiję būtent su Jūros švente.

Moters tėvelis Petras Ignotas buvo fizinio lavinimo mokytojas, jis dėstė būsimiesiems buhalteriams Buhalterinės apskaitos technikume, kuris tuo metu veikė Sportininkų gatvėje, ten, kur dabar yra Klaipėdos universiteto Tęstinių studijų fakultetas.

Šeima gyveno ten pat, Sportininkų gatvėje.

"Vienas ryškiausių mano prisiminimų apie šventę – daugybė ledų vežimėlių visoje mūsų gatvėje. Dar ir šiandien burnoje jaučiu tą žalių arba rausvų ledų už šešias kapeikas skonį. Galbūt dabar jie nepatiktų, bet tada tai buvo viena didžiausių svajonių ir vienas skaniausių dalykų mano mažame pasaulyje. Tėvai duodavo pinigų, ir mes džiaugdavomės, kad galime nusipirkti. Man buvo gal penkeri ar vos vos daugiau, kai milžiniškos sunkvežimių kolonos važiuodavo mūsų gatve. Abipus jos ant šaligatvių spietėsi minios žmonių. Visas "paradas" važiuodavo į stadioną. Ten vykdavo šventė. Ko gero, jokios varžybos nesutraukdavo tiek žmonių – tribūnos būdavo sausakimšos", – prisiminimais dalijosi V.Beresnevičienė.

Aikštėje – žmonių piramidės

Moteris prisimena, kad šventės metu milžiniškoje futbolo aikštėje sportininkai darydavo žmonių piramides. Jos tėtis buvo ypatingas tokių dalykų meistras.

"Tėvelis norėjo, kad lipčiau į patį tokios piramidės viršų. Bet aš nuo mažens bijau aukščio, paleidau dūdas ir visas mano sportavimas tuo metu baigėsi. Užtat labai ryškiai prisimenu, kaip atrodė aikštė, pilna žmonių piramidžių. Dabar man tai primena Dainų šventės figūras, kai šimtai šokėjų formuoja įvairius ornamentus", – kalbėjo moteris.

"Tarybinė Klaipėda" po vienos tokių švenčių rašė: "Trumpam stadione įsiviešpatavo tyla. Tylus raketos spragtelėjimas, ir žalioje futbolo aikštės vejoje išsirikiuoja sportininkai – kariniai jūreiviai. Šis nuostabus reginys trunka tik 50 minučių. Bet gražios gimnastų kombinacijos, besikaitaliojančios viena po kitos, ilgam išliks klaipėdiečių atmintyje. Tai buvo iš tikrųjų jaunystės, sveikatos, drausmės demonstracija."

Demonstravo karo techniką

Jūros šventės dienomis vykdavo daugybė sporto varžybų.

Daug metų buvo rengiamos puokščių bei rankdarbių parodos, mieste buvo demonstruojamos mados ir šukuosenos.

1968 m. "Tarybinė Klaipėda" rašė, kad sutemus į parką atvažiavo motociklininkai, kurie apkeliavo keturias respublikas ir susirinkusiesiems pasakojo savo įspūdžius.

Vienas pagrindinių pirmųjų po karo rengtų Jūros švenčių akcentų buvo laivų paradai uosto akvatorijoje.

Žiūrovai persikeldavo į Smiltynę, nes priėjimo prie marių nuo miesto pusės beveik nebuvo.

Mariose vykdavo irklavimo varžybos, laivų pasirodymai, o vienais metais žiūrovai pamatė net povandeninį laivą.

Virš uosto skraidydavo kariniai lėktuvai, į vandenį leisdavosi parašiutininkai.

Tai buvo tiesmukas karinės galios demonstravimas.

Iškilmes lydėdavo ilgos tuomečių vadovų kalbos apie darbo kolektyvų pasiekimus gamybos fronte.

Jos išvargindavo klaipėdiečius, užsiėmęs patogią vietą arčiau gatvės ne vienas apalpdavo, kol vykdavo mitingas.

Cenzūravo net dainas

Nors septintojo dešimtmečio pradžia dar buvo labai gūdi ir kupina baimių, atgimstančią šventę 91-erių Kazimiera Statkuvienė prisimena šviesiomis spalvomis.

Moters sutuoktinis Jonas Statkus Žvejybos uosto klube suorganizavo Pamario krašto etnografinį ansamblį. Pats važiuodavo į Šilutės pusę rinkti dainų ir mokė jų savo ansambliečius.

Žmonės noriai dalyvavo saviveikloje, bet vadovas stengėsi, kad ansamblio nariai jį lankytų poromis.

Net jei kuris sutuoktinių neturėdavo balso ar klausos, rasdavo jam ką veikti – pasakoti ar bent koncertų metu pranešinėti apie atliksimus kūrinius.

Jūros šventė buvo linksmiausias renginys, kuriame teko dalyvauti ansambliui.

Tiesa, prieš ją vadovui tekdavo bendrauti su cenzoriais ir nurodyti ne tik dainų pavadinimus, kurias ansambliečiai dainuos, bet ir pateikti jų tekstus.

Skambėdavo ne patriotinės, o sunkų žvejų darbą atspindinčios dainos.

Karnavale – politikos aktualijos

Cenzūros akis įvertindavo kiekvieno darbo kolektyvo rengiamą kompoziciją, vežamą sunkvežimiais.

Buvo metas, kai šios kompozicijos ne tik vaizdavo pasakų personažus – jūrų dievą ir jo pagalbininkę, Palangos Juzę, žemaičius ir kryžiuočius, visą plejadą personažų iš dainelės apie du gaidelius, pasakos apie ropę ir jos rovėjus.

Kartais iš kolonos į žiūrovų minią skriedavo saldainiai ar kokios nors kitos smulkios dovanėlės.

Būta ir ideologinių akcentų – ant eisenos sunkvežimių atgydavo Pirčiupių motinos skulptūra, revoliucinių kovų Rusijoje vaizdai, legendinio lenkų filmo personažai keturi tankistai ir šuo bei tokios ideologinės kompozicijos kaip "Neutroninei bombai – ne!"

Bet jie nelabai domino žiūrovus, žmonės tiesdavo kaklus laukdami linksmesnių vaizdų.

Aštuntajame dešimtmetyje tapo populiaru išjuokti visokias gyvenimo negeroves.

Žmonės garsiai kvatodavo pamatę šaržuotai vaizduojamus girtuoklius, socialistinio turto grobstytojus, kyšininkus, brokdirbius.

Nevengta net tarptautinės politikos motyvų, vaizduoti iš kolonijinio jungo besivaduojantys afrikiečiai bei su amerikiečiais besikaunantys vietnamiečiai.

Speciali komisija vertindavo šiuos pasirodymus, suskirstydavo juos vietomis ir apdovanodavo laimėtojus.

Tai buvo didžiulė paskata kitais metais dar išradingiau pasiruošti karnavalui.

"Karnavalas traukia Montės, Dangės, Sukilėlių, Komjaunimo gatvėmis, Taikos prospektu", – liudijo 1967 metų "Tarybinė Klaipėda".

Ne vienus metus šventinė eisena pajudėdavo apie 21 val. vakaro. Būta laivų parado ir Dangėje.

Viena seniausių Jūros šventės tradicijų, gyva ir šiandien, – negrįžusiųjų iš jūros pagerbimas nuleidžiant gėlių vainikus į jūrą.

Šalia Bangpūčio – Jumpira

"Tada per miestą važiuodavo sunkvežimių kolona. Joje būtinai atsirasdavo ne vienas Bangpūtys. Pamenu, kad septintojo dešimtmečio pradžioje jo palydovė būdavo ne Jūratė, o Jumpira. Etnografinės medžiagos rinkėjai buvo apie ją girdėję iš vietos žvejų. Tai buvo marių deivė, pusiau moteris, pusiau žuvis, valdžiusi audras ir vėjus, pavojinga žvejams būtybė, skandindavusi laivus. Šventinėje kolonoje ji pranašaudavo Bangpūčio artėjimą", – prisiminė K.Statkuvienė, ir pati dalyvavusi sutuoktinio suburtame ansamblyje.

"Šventinėje eisenoje dalyvavę ansamblio dalyviai vaizduodavo pamario krašto gyventojus, moterys vilkėdavo tautiniais kostiumais, vyrai – žvejų rūbais, kurie priminė nepermerkiamus lietpalčius ir kepures. Vilkstinė mašinų nuvažiuodavo į Vasaros estradą. Tokia, kokią ją matome dabar, atsirado po daugelio metų. Mano minimu laiku toje vietoje buvo tiesiog nemaža aikštė. Ten vykdavo didžiuliai koncertai, o po jų kur nors po pušele pasitiesdavome paklodes ir susidėdavome, kas ką atsinešęs. Būdavo savotiškos šventės pabaigtuvės. Niekas nieko nevaikė, nedraudė, nors be gaiviųjų gėrimų mūsų žmonės išsitraukdavo ir šio to stipresnio", – pasakojo K.Statkuvienė.

Šventės neptūnais ir bangpūčiais tapdavo puikiai klaipėdiečiams pažįstami Klaipėdos dramos teatro aktoriai Romualdas Grincevičius ir pagrindinis šio personažo atlikėjas Vytautas Kancleris.

Nė vienas kitas vyras nesugebėjo taip oriai stovėti ant judančios platformos, taip prakilniai kalbinti undines, taip išraiškingai rėžti kalbą, kaip V.Kancleris.

Taip mano beveik visos garbaus amžiaus klaipėdietės.

Dovanų – gyvi paukščiai

Kai po daugelio metų V.Beresnevičienė pati įsiliejo į Jūros šventės rengėjų būrį, jai teko daryti daugybę darbų.

Vienas įsimintiniausių devintojo dešimtmečio pabaigoje – rengti kapelų dieną prie tada dar neseniai pastatytų Santuokų rūmų.

Ne vištos pjovimas buvo galvoje, todėl kelias paras kudakavo balkone, kol pakliuvo į puodą.

"Tai buvo laikas, kai beveik kiekviena didesnė įmonė turėdavo savo klubą, o jame – įvairių ansamblių, chorų, kapelų. Visi jie norėdavo pasirodyti šventėje. Mūsų užduotis buvo padaryti taip, kad dalyviai būtų suinteresuoti, o žiūrovai džiaugtųsi šiais koncertais. Gaudavome iš įmonių daugybę įvairių dovanoti tinkamų dalykų. Mėsos kombinatas dovanodavo dešrų, pieno kombinatas – sūrių. Iki šiol prisimenu, kaip pakavome saldainių dėžutes. Jas dovanodavome ne tik kapelų vadovams. Rengėme konkursus ir viktorinas žiūrovams. Žmonėms tai be galo patiko. Teko galvoti nominacijas: už gražiausią šokį, trankiausią polką, dailiausioms poroms ir daugybę kitų", – prisiminė V.Beresnevičienė.

Vienu metu net užėjo mada menininkams dovanoti gyvus padarus.

"Mums su šviesios atminties Gediminu Pranckūnu, kaip kapelų dienos vedėjams, po vienos tokios dienos padovanojo gyvus gaidį ir vištą. Gediminas tų paukščių nenorėjo, teko man parsinešti. Tada gyvenau Vytauto gatvėje, namai buvo pilni svečių. Ne vištos pjovimas buvo galvoje, todėl kelias paras kudakavo balkone, kol pakliuvo į puodą", – pasakojo žinoma miestietė.

Ko gero, kiekvienas klaipėdietis turi savo ryškiausius prisiminimus apie Jūros šventę. Ji tapo neatskiriama miesto gyvenimo dalis ir tradicija.