Nustebina patys save

Klaipėdietę menininkę, viena vertus, būtų galima pavadinti jaunosios kartos kūrėjų atstove.

Tačiau juvelyrikos srityje tiek pačios Ditės vardas, tiek jos prekinis ženklas yra jau pakankamai gerai žinomi.

Be to, klaipėdietė autorinę juvelyriką populiarina ne tik kaip "Fashion Week Klaipėda" metu vykstančios parodos kuratorė, bet ir kviesdama į kūrybines dirbtuves visus norinčiuosius prisiliesti prie šio kūrybinio proceso bei amato paslapčių.

Ir, kaip tikina pašnekovė, per tris valandas trunkantį užsiėmimą išties bet kuris gali save sėkmingai išbandyti juvelyro amplua.

"Neslėpsiu – iš pradžių neretai tenka susidurti su skeptišku požiūriu, nepasitikėjimu savimi, tačiau užsiėmimo pabaigoje žmonės būna maloniai nustebę patys savimi. Žinoma, mes esame kiek apriboti, negalime pasigaminti bet ko – dažniausiai dirbtuvių metu kuriame žiedus", – pasakoja Ditė.

Baimes pakeitė atradimai

Kaip pasakoja pašnekovė, jos pačios kelias į juvelyriką buvo visiškai tiesus, be didelių dvejonių ir ieškojimų.

Veikiau didžiausiu iššūkiu tapybą Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje baigusiai klaipėdietei tapo prievolė Vilnių iškeisti į Žemaitijos sostinę – pasak Ditės, kitos išeities ji tiesiog neturėjo, mat tik čia, Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete, buvo galima įgyti šios specialybės aukštąjį išsilavinimą.

"Buvo labai sunku išvažiuoti į Telšius. Net prisižadėjau sau savaitgaliais važinėtis į Vilnių – kai tau 18 metų, visko prisigalvoji, – šypteli Ditė. – Bet iš tiesų tai buvo pats nuostabiausias laikas, po Vilniaus ten sutikti žmonės pasirodė be galo natūralūs, paprasti. Ir studijuoti buvo smagu, bendrabutis – ant ežero kranto, pats fakultetas – atokiau nuo Telšių. Tarsi toks visai atskiras pasaulėlis."

Bet iš tiesų tai buvo pats nuostabiausias laikas, po Vilniaus ten sutikti žmonės pasirodė be galo natūralūs, paprasti.

Ditės Dilginienės asmeninio archyvo nuotr.

Studijos Danijoje klaipėdietės nesuviliojo tolesnės laimės ir pripažinimo siekti svetur – šiandien menininkė sakosi gyvenanti tarp gimtojo miesto ir sostinės, kur kartu su kolege dirba įvairius dizaino kūrinius siūlančiame butike.

Eiti savo keliu

Į susitikimą atskubėjusi kūrėja nustebina – nė vieno papuošalo. Tačiau juvelyrė suskumba patikinti nesanti batsiuvys be batų.

"Kaip ir mano gyvenimas, taip ir mano išvaizda, ir visi dėvimi papuošalai yra nuolat besikeičiantys. Būna, kad visai nieko nenešioju, būna, kad labai kažko reikia. Tada ir puošiesi. Žinoma, norisi tų gražių dalykų, nors tai ir nėra mano silpnybė", – šypteli pašnekovė.

Kaip prisipažįsta pati kūrėja, apibūdinti savą kūrybos stilių, braižą jai būtų sunku.

"Kalbant apie bet kokį vizualų objektą, mane domina daug skirtingų stilių. Tačiau imdamasi kartais net stilistiškai labai skirtingų dalykų, siekiu juos tarsi dar labiau išgryninti. Turbūt būtų galima pasakyti, kad tokiu principu gimsta mano darbai. Bet jokiu būdu tai nėra visiškas minimalizmas", – teigia pašnekovė.

Ditės pastebėjimu, pastaruoju metu ši kryptis ypač ryški juvelyrikoje, pasipylė gausybė panašių darbų.

"Tačiau įdomiausias tu gali būti tik eidamas savo keliu. Būtent tų darbų, kurie atspindi autoriaus individualybę, braižą, vertė – ne vienadienė", – įsitikinusi kūrėja.

Ditės Dilginienės asmeninio archyvo nuotr.

Anot pašnekovės, nebūtinai tie darbai turi eiti iš kartos į kartą, užtenka to, jog kažkoks juvelyrikos gaminys tarnauja vienam žmogui visą ar bent pusę jo gyvenimo.

"Nebūkime naivūs – laikai pasikeitė, ir mes nebesame tie, kurie kažką perleidinėja iš kartos į kartą. Žinoma, tai gražu, bet nežinau, kiek tai šiandien veikia realybėje", – svarsto menininkė.

Nebūkime naivūs – laikai pasikeitė, ir mes nebesame tie, kurie kažką perleidinėja iš kartos į kartą.

Kūryba – be chaoso

Išskirtiniu kai kurių juvelyrų braižu galima pavadinti ir tam tikrus simbolius. Ar tokie ryškūs kūrybiniai motyvai, imami eksploatuoti ir kitų kūrėjų, netampa pabodusiu štampu, kliše?

"Jei kažkoks simbolis ima asocijuotis su kokio nors vieno kūrėjo darbais, jo prekiniu ženklu, manau, kad tai yra ne juvelyro, ne to prekinio ženklo, o žmonių, kurie "užsiciklinę" ties tuo konkrečiu kūrėju, problema. Nes jei vienas juvelyras pasirinktų paukščio, kitas – medžio, trečias – saulės ir pan. simbolius, tai faktiškai visi jie būtų "panaudoti". Taip galima prieiti ir iki absurdo. Juk tai yra universalūs simboliai, kitas klausimas, kaip jie išreiškiami – tiek tas pats paukštis, tiek medis, tiek saulė gali būti visokie", – sako pašnekovė.

Pati Ditė prisipažįsta iš brangakmenių labiausiai vertinanti smaragdą.

Šis už briliantą įnoringesnis akmuo kūrėją žavi tiek įstabia spalva, tiek savo energija, tiek simboline prasme – neretai smaragdas tituluojamas meilės akmeniu.

Tuo metu auksas ir sidabras, anot pašnekovės, – abu savaip žavūs ir jos abu vienodai mėgstami.

"Man, žinoma, labiau patinka tiesiog kurti, kada jautiesi niekieno nevaržomas. Kita vertus, kai dalyvauji parodose, kurios diktuoja tam tikras temas, yra nustatyti tam tikri rėmai, į kuriuos turi įtilpti, arba dirbi su užsakovu, tada atrodo, kad tarsi dar labiau norisi iš tų rėmų išsiveržti, atverti kažkokius naujus savo klodus. Tad visi šie skirtingi procesai yra savaip įdomūs", – teigia juvelyrė.

O kas įkvėpimo suteikia pačiai Ditei? Kaip prisipažįsta kūrėja, ko gero, neišsemiamas kūrybinio įkvėpimo šaltinis jai yra gamta.

"O šiaip jau visos mano idėjos turbūt kyla iš vidinio susikoncentravimo – kada viskas ramu, tada viskas ir ateina. Kada tavo paties galvoje chaosas, tada ir su kūryba sudėtinga", – šypteli menininkė.

Darbas tarsi meditacija

Pašnekovė neabejoja, jog, be juvelyrikos, yra nemažai sričių, kurioje ji save nesunkiai įsivaizduoja.

"Tarkime, šiuo metu man labai įdomu dirbti su renginių, kad ir nesusijusių su juvelyrika, organizavimu. Tai man kažkas nauja ir įdomaus", – sako Ditė ir prisipažįsta, jog vienu metu juvelyrika buvo netgi kiek nustumta į šoną.

"Tačiau labai džiaugiuosi, kad ji yra mano gyvenime. Beje, pradėjusi vesti kūrybines dirbtuves, pastebėjau, kaip žmonėms gera pasinerti į rankų darbą. Tuo metu visiškai atsipalaiduoja galva, realiai šis procesas prilygsta meditacijai. Prisimenu momentą, kai labai daug dirbau, buvo minčių, kad pati nieko nebegaminsiu, perleisiu tai kitiems juvelyrams, o pati tiesiog administruosiu visą veiklą. Ir iš tiesų buvo toks metas, kai nieko nebegaminau, nebesėdėjau prie juvelyro darbo stalo. O tada pamačiau, kad patapau gal ne tiek sudirgusi, kiek akivaizdžiai pasikeitė mano vidinė būsena. Ėmiau savęs klausti, kodėl, kas nutiko, juk viskas labai gerai klostosi, darbe viskas tik auga, finansiškai taip pat viskas puiku. Ir kai kartą prisėdau prie darbo stalo, pradėjau dirbti, panirau į nerealią būseną. Tokią tikros palaimos būseną. Ir tada supratau, kaip tai yra svarbu, kad tas rankų, amatininkiškas darbas mums labai daug duoda. Tačiau daugelis mūsų esame jį nuvertinę", – šypteli pašnekovė.