Slaptas artistų gyvenimas

S.Rezgevičius – tipiškas Kalėdų Senelis. Jis tokį primena net vasarą, kai savo veido neslepia po geradario barzda. Kolegų švelniai Staseliu vadinamas, jis nuolatos linksmas, judrus, visada besišypsantis. Ir tokių Senelių artistų tarpe – ne vienas.

"Aš jau labai seniai seneliauju, dar iš Muzikinio teatro Kalėdų seneliu būdavo ir Šarūnas Juškevičius, bet dabar, jau, kaip pats sako, pavargo ir šitą užsiėmimą metė. Ir tikrai, šiam darbui reikia labai didelės fizinės ištvermės ir emocinių jėgų", – savo pasakojimą pradėjo S.Rezgevičius.

Namuose – stebuklo laukimas

S.Rezgevičius neslepia savo amžiaus. Jam – 71-eri. Tačiau vitalinė energija užgožia, kaip bežiūrėsi, solidžią metų naštą. Sunku patikėti, kad šis žmogus, regis, visai nenuilsdamas, gali kelis valandas linksminti ne tik suaugusiuosius, bet ir vaikus, kurie savo judrumu gali pribaigti net profesionalų sportininką.

"Į šeimas, apsirengus Kalėdų seneliu tekdavo eiti dar tais laikais, kai Kalėdų mūsų šalyje atvirai niekas nešvęsdavo. Pamenu, ateidavau į šventiškai papuoštus namus, kur net sienos alsuodavo iškilmingo momento laukimu: papuošta eglutė, išpuoselėti vaikai, seneliai ir tėvai. Nuotaika tokia šventiška, kad žodžiai man pasipildavo tarsi iš gausybės rago. Nepakartojamas emocijas išgyvendavau ir aš pats", – prisiminė S.Rezgevičius.

Sprigtas neklaužadai į nosį

Paskui, anot artisto, visuomenėje įvyko kažkoks lūžis. Veikiausiai tai susiję su modernių technologijų įsiliejimu į mūsų gyvenimą. Vaikai esą pasidarė kažkokie kitokie nei anksčiau – labiau pikti, pasipūtę ir net agresyvūs.

"Tada jau pasitaikydavo visko. Buvo atvejis, kai vaikas mane iškoneveikė, pareiškęs, kad aš netikras Senelis, nes neatnešiau kažkokio ypatingo žaislinio krano, kurio jis taip laukė. O Agluonėnuose buvo tokių turtingųjų susiėjimas, tai ten vienas mažius įpykęs skaudžiai spyrė man į koją, kad net akyse pažaliavo. Tada aš jam irgi pokštą iškrėčiau", – šypsojo Kalėdų senelis.

S.Rezgevičius pasakojo, kad, nutaisęs rūsčią miną, paklausė, kaip jis "drįsta kelti koją prieš Senelį" ir švelniai sprigtelėjo neklaužadai į nosies galiuką. Turbūt pataikė į skausmingą vietą, nes vaikas apsiašarojęs nuskuodė skųstis tėčiui.

"Pamenu, ateina toks dvimetrinis kvadratinis dėdė (aš jam kone iki liemens) ir savo vaiko klausia, kas jį nuskriaudė. Tas rodo į mane. Aš nepasimečiau ir išrėžiau, kad ginsiuosi. Tėvas numojo ranka ir pakvietė prie stalo, pirštu pagrūmojęs savo sūnui. Taigi, vaikai ilgainiui pradėjo keistis. Anksčiau dar matydavau šviesą jų akyse, paskui ji kažkur išnyko", – liūdnai nutęsė S.Rezgevičius.

Turėjo tapti šou menu

Pasikeitė laikai, su jais – mados ir papročiai. Net Kalėdų seneliui reikalavimai išaugo. Pasak S.Rezgevičiaus, dabar jis turėjo tapti šou menu.

"Dabar šokių ir dainelių nepakanka, tenka ir lazdą ant nosies ar kojų pirštų užsidėjus laviruoti. Tada tampu savu. Keista, bet žodžiai tarsi prarado prasmę. Suprantu, kad niekas nemėgsta ilgų kalbų. Ir pats vaikams sakau: "Kalbėkite trumpai, prašykite mažai, eikite greitai". Pats išmokau to tempo, bet ir tas kartais nepadeda. Pamenu, mano vienam kolegai, kuris nesuspėjo su laikmečiu, vaikai išrėžė, kad dėtų dovanas ir nešdintųsi lauk", – pasakojo Kalėdų senelis.

S.Rezgevičius neslėpė, jog kiekvienas atėjimas pas vaikus yra tarsi egzaminas, tarsi autorinis koncertas, į kurį eini pats vienas, be orkestro.

"Dažniausiai vaizdelis toks – įeini į ryškiai apšviestą išpuoštą salę, priekinėse eilėse sėdi gražios jaunos mamytės ir viską filmuoja. Pamenu, per vieną šventę lauke pliaupė lietus. Įsispyriau į plaukmenis, užsidėjau nardytojo kaukę su vamzdeliu ir atbulas įėjau į salę. Visi krito juokais. Sakau, vaikai, pagaliau pas jus atplaukiau. Ir kiekvienas toks pasirodymas sukelia vidinius virpuliukus tarsi prieš tikrą spektaklį teatre", – tikino Kalėdų senelis Stanislovas.

S.Rezgevičius pripažino, jog būti Kalėdų seneliu nėra taip lengva net tada, kai šis smagus vaidmuo tampa gyvenimo būdu. Esą sunkiausia masiniuose renginiuose, kuriuose pasirodymai veja vienas kitą, ir laukia Senelio išėjimas į sceną.

"Suvaldyti didelę masę žmonių, ypač pelnyti jų dėmesį nelengva. Aš moku šaukti kaip koks indėnas. Tada visi nuščiūva ir jau galiu dirbti. Eiti pas vaikus, tas pats, kas išpažintį atlikti, turi būti atviras ir nuoširdu, nes jie jaučia netikrumą ir to nepriima" – sakė Stanislovas.

Iki ašarų graudus susitikimas

Vieną labiausiai jaudinančių S.Rezgevičiaus susitikimų buvo su neįgaliaisiais suaugusiais žmonėmis. Kolegė iš Klaipėdos muzikinio teatro paprašė Stanislovo nueiti pas tuos žmones apsirengus Kalėdų seneliu.

"Pradžioje išsigandau, ir ne šiaip sau. Atėjau, patalpa papuošta, šventiška, sėdi jie visi. Surengiau pasirodymą. Po jo vienas priėjo prie manęs ir sako, Seneli, aš noriu nusižudyti. Buvo ilgas pokalbis su juo, kol įtikinau, kad gyventi, nepaisant nieko, yra verta. Man pačiam buvo taip buvo sunku viduje. Be to, pusė tų žmonių per tą vakaronę verkė, nežinau, gal sugraudinau juos savo kalbomis, gal jie pirmąkart nuo vaikystės turėjo tokią šventę. Man ir pačiam tai buvo didelis išbandymas", – pripažino Stanislovas.

Stanislovas prisiminė moterį, prie jo priėjusią tą vakarą, kuri atnešė pramuštą autobuso talonėlį ir surašytą ilgiausią poemą apie tai, kaip ji turėjo tą bilietą, bet kažkur užmetė ir, kaip nepelnytai ją nubaudė kontrolieriai. S.Rezgevičius teigė, kad tai buvo vienas sunkiausių jo pasirodymu per visą Kalėdų senelio karjerą.

Su propeleriu ant nugaros

Na o didžiausias Stanislovo išradimas – skraidantis Kalėdų senelis. Jis nusprendė pakilti į dangų, tuo nustebindamas net pačius didžiausius švenčių skeptikus. Polinkį skraidyklėms artistas S.Rezgevičius turi jau labai seniai, dar tada, kai koncertuodavo su legendiniu ansambliu "Nerija".

"Jau tada man buvo kilusi mintis, ei, juk aš galiu skristi apsirengęs Kalėdų seneliu. Pamenu, kartą apsirengiau ir pakilau virš Klaipėdos. Tiesa, teko aukštokai pakilti, nes tarp namų laviruoti nesaugu, jei užgestų variklis, nukrisčiau, o dar tie rūbai viską apsunkina. Skraidžiau Jūrininkų prospekte, man žmonės mojavo ir šaukė. Įsivaizduoju, kokia nuostaba buvo pamatyti Senį praskrendantį su motoru ant nugaros", – juokėsi S.Rezgevičius.

Stebuklingą pasirodymą artistas surengė per vienas Kalėdas, kai atskrido į Karklę, kur jo laukė grupelė laimingųjų. Esą šiuo metu laiku oras skraidymui Klaipėdoje dažniausiai būna nepalankus, o ta diena buvo puiki. Nors skrydis buvo gana sudėtingas ir tada. Barzdą teko tvirtinti labai gerai, nes greitis didelis, vėjas galėjo nuplėšti, be to, kad ūsai vis uždengė akis.

"Kiek emocijų kilo, kai pasirodžiau, pasisukiojau jiems virš galvų, numečiau nedidelius maišelius su dovanomis. Paskui nusileidau pabūti. Vaikams – didžiulis įspūdis. Sakau, mano elniai kažkur išsilakstė, tai teko skristi pas jus kitu būdu. Iš per šias šventes labai norėčiau taip pasipuošęs paskraidyti virš miesto, pasveikinti žmones. Suteikti gerų emocijų", – dėstė S.Rezgevičius.

Stanislovas prisiminė, kad net vasarą, jis pasipuošęs Kalėdų senelio rūbais skraidė virš miesto, o nustebusiems žmonėms nusileidęs paaiškino, kad pasiklydo, žiemos beieškodamas.

Jėgų suteikia dangus

Pasak Stanislovo, šventės ateina ir praeina, tačiau mokėti gyventi taip, kad kiekviena diena būtų tarsi šventė, nėra paprasta. Buitis ir kasdienės smulkmenos esą suvelia gyvenimą ir apkrauna nereikalingomis problemomis. Išsigelbėjimą iš viso to ir vitalinių jėgų S.Rezgevičiui suteikia dangus.

"Girdžiu žmones kalbančius apie laimę. O kas ta laimė? Man tai tokios akimirkos, kai siela dainuoja. Aš, kai pakylu į dangų, visada dainuoju. Koks būnu laimingas tada. Buvo atvejis, skrendu ir matau Klaipėdą šešėlyje, o aš – virš debesų ir saulė man vienam tuo metu švietė. Štai dėl ko verta gyventi. Ir tokiomis akimirkomis labai džiaugiuosi, kad kažkada Dievas ar likimas mane privertė pažvelgti į dangų", – džiaugėsi Kalėdų senelis Stanislovas.