Paminėjo garbingą sukaktį
Susirinkusieji į renginį sunkiai tilpo bibliotekos salėje. Minėti karalienės gimtadienį mieste, kuris išgyveno radikalias metamorfozes, nebėra iššūkis.
Gaivinti senosios Klaipėdos atmintį, priminti dabartiniams klaipėdiečiams ypatingų aplinkybių nublokštas į šį miestą istorines asmenybes prieš kelis dešimtmečius ėmėsi kultūros istorikė Jovita Saulėnienė.
Siekis, kad klaipėdiečiai domėtųsi miesto praeitimi ir ją priimtų kaip savastį, yra didysis J. Saulėnienės nuopelnas. Ji nenuleidžia rankų ir vis ragina pažinti praeitį, o kartu ir didžias asmenybes.
Būtent todėl minint karalienės Luizės sukaktį bibliotekoje įvyko renginys, pavadintas Liudviko Rėzos žodžiais „Didybė ją gaubia ir grožis…“, pakvietęs pagerbti šią istorinę asmenybę, susijusią su Klaipėda, susipažinti su čia rašytais jos laiškais artimiesiems. Juose karalienė Luizė atvirai išsakė savo išgyvenimus.
Karalienės laiškai atveria jos intelektualinį ir dvasinį pasaulį, atskleidžia jos, kaip valdovės ir kaip žmogaus, moralinę laikyseną nelaimių ir sukrėtimų metu, leidžia geriau suprasti napoleonmečio epochos atmosferą, atskirų istorinių asmenybių vaidmenį sprendžiant karą ir taiką Europoje.
Karalienės Luizės laiškai vertingi ir kaip epistolinio žanro literatūros kūriniai.
Bareljefas davė pradžią
J. Saulėnienė yra viena pirmųjų, pradėjusių klaipėdiečiams priminti apie karališkąją Klaipėdą.
Juk daugelis čia gyvenančiųjų nebuvo nė girdėję, kad Klaipėda, ilgus šimtmečius vadinta Mėmeliu, kurį laiką buvo laikinoji Prūsijos sostinė, žmonės nežinojo karaliaus Friedricho Wilhelmo III ir karalienės Luizės nuopelnų miestui.
1999 metų birželio 29 dieną Vokietijos „Taravos Anikės“ draugijos (pirmininkė Maja Mollenhauer Elerhman) rūpesčiu į Klaipėdą buvo atvežtas bronzinis karalienės Luizės bareljefas. Ta proga įvykusiose iškilmėse pakeltas tostas už karalienę Luizę. Tai buvo bene pirmas toks iškilmingas ir viešas šios istorinės asmenybės pagerbimas Klaipėdoje po daugelio metų.
Iškilmių metu bareljefas buvo pakabintas ant rotušės pastato sienos. Būtent šiame name karalienė gyveno sunkiu savo valstybei metu – 1807–1808 metais, kai Klaipėda tapo Prūsijos karaliaus Friedricho Wilhelmo III, karališkojo dvaro ir vyriausybės laikinąja rezidencija. Klaipėda tada tapo laikinąja Prūsijos sostine, o buvę pirklio L. Consentijaus namai – karališkosios poros laikinąja rezidencija.
„Tą vakarą iškilmėse dalyvavau ir aš. Supratau, kad nepaprastai svarbus pozityvus ir pagarbus santykis su istorine asmenybe, nes jis yra tos istorinės epochos veidas. Bareljefas tebekabo ir primena svarbius visai Europai įvykius“, – prisiminė J. Saulėnienė.
Ji ėmėsi tyrinėti karalienės Luizės gyvenimą, šia tema išleido knygų lietuvių, vokiečių, rusų kalbomis.
Kodėl turėtume nepamiršti karalienės Luizės asmenybės, J. Saulėnienė priminė UNESCO deklaracijos žodžiais: „Kiekviena kultūra turi savo vietą, ją reikia gerbti ir saugoti.“
Pažėrė įdomių faktų
„Nėra paprasta vaikščioti žeme valstybės, kuri iš pasaulio žemėlapio buvo ištrinta Sąjungininkų tarybos sprendimu 1947 m. vasario 25-ąją. Nelengva, kai mes kalbame už prieš šimtus metų čia buvojusias istorines asmenybes, nes jos to negali padaryti. Tam reikia ne tik įdėmaus, bet ir labai jautraus žvilgsnio“, – įsitikinusi J. Saulėnienė.
Jos manymu, karalienė Luizė – Prūsijos madona – yra įdomiausia dėl kelių aspektų. Pirmiausia ji iškilo skaudžios lemties savo šaliai akivaizdoje. Juk Prūsija XIX amžiaus pradžioje buvo atsidūrusi ant pražūties ribos. Karalienė Luizė tuo sunkiu metu buvo pavyzdys tautai ir šeimai, pasak filosofo Friedricho Schlegelio, ji pelnė žmonių pasitikėjimą ir meilę, todėl ir buvo vadinama širdžių karaliene.
Karalienės priedermė buvo gimdyti vaikus, per trumpą 34 metų gyvenimą ji gimdė dešimt kartų, užaugo septyni.
Valdovės patrauklumą didino jos atsidavimas savo sutuoktiniui, apie tai ji rašydama laišką savo tėvui kalbėjo nedviprasmiškai. Ji teigė, kad nelaimė – karas, vos nesunaikinęs Prūsijos ir atvijęs karališkąją porą į tolimiausią jos provinciją – Mėmelį, tik dar labiau suartino ją su karaliumi.
Laiškuose – karalienės esmė
Minint karalienės Luizės 250-ąsias gimimo metines I. Kanto bibliotekoje surengta unikali paroda, kurią galima apžiūrėti iki balandžio 20 dienos. Parodą subtiliai apipavidalino dizainerė Edita Leskauskienė.
Joje kiekvienas gali pamatyti karalienės laiškų faksimiles bei išradingai apipavidalintus vertimus.
Vakaro metu skambėjo ištraukos iš šių laiškų, juos komentavo J. Saulėnienė.
Bibliotekininkės, rašytojos Loretos Liutkutės įžvalgos bei skaitomos citatos tapo puikia parodos iliustracija.
Tarp skaitomų laiškų ištraukų skambėjo Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro gitaros studijos „Fila Maris“ jaunųjų atlikėjų, kuriuos parengė vadovė Nina Norgelė-Dzimidienė, grojami kūriniai.
Šie laiškai nebuvo skirti viešam skaitymui, jie adresuoti artimiesiems, sutuoktiniui, broliui ir tėvui.
Pasak kultūros istorikės, karalienė Luizė būtent Klaipėdoje subrendo kaip valdovė. Jos nuopelnus savo valstybei išraiškingiausiai nusakė didžiausias priešas – Napoleonas Bonapartas, pavadindamas ją vieninteliu vyru Prūsijoje.
J. Saulėnienė įsitikinusi, kad miesto rotušėje galėtų būti įrengta menė, skirta paminėti karalienę Luizę. Šioje menėje galėtų vietą rasti ir skoningai parengta karalienės Luizės laiškų paroda.
Iškėlė Klaipėdoje Luizės vardą
„Ten, kur nėra legendų, istorija miršta. Luizė yra išskirtinė legendinė asmenybė, kurią turime prisiminti ir gerbti. Iš I. Kanto bibliotekos sklinda graži Rytprūsių istorija, už tai esu labai dėkinga bibliotekos vadovei ir darbuotojams“, – apie karalienės Luizės atminimą padedančius skleisti šviesuolius kalbėjo J. Saulėnienė.
Metų klaipėdietė, filantropė, verslininkė Loreta Bosienė pasakojo, kaip su Rotary klubo sesėmis ieškojo garbingo vardo klubui, ir koks netikėtas atradimas joms buvo J. Saulėnienės suteiktos žinios apie karalienę Luizę. Šios žinios tapo puikiu paskatinimu mūsų mieste įamžinti šios ypatingos istorinės asmenybės vardą dar ir pavadinant juo Rotary klubą.
Po to sekė L. Bosienės mecenavimas atkuriant Šv. Jono bažnyčioje buvusią atminimo lentą. Ją sukūrė talentingas restauratorius Vytautas Baranskas.
Įvertino ypatingą darbą
Lietuvos restauratorių sąjungos rengiamame geriausių restauravimo darbų konkurse šis darbas buvo įvertintas laureato diplomu už sąžiningą ir kruopštų Klaipėdos Šv. Jono bažnyčios lentos Karališkajai šeimai atminti atkūrimą.
Vertinimo komisija ypač pažymėjo V. Baransko surinktą išsamią ikonografinę medžiagą, užfiksuotą sakytinę istoriją ir profesionaliai atliktą restauravimą, tapusį sektinu pavyzdžiu panašiems darbams.
Lygindamas pražuvusios lentos atvaizdus su panašiomis kitose bažnyčiose esančiomis lentomis, V. Baranskas suprato, kad karališkoji atminimo lenta – visiškai kitokia, išskirtinė ir dydžiu, ir kompozicija.
Kitų lentų tekstai buvo parašyti gotišku šriftu, o šios tekstas – senoviniu kaligrafiniu šriftu. Kitokie buvo ir valstybiniai valdžios ženklai – ereliai ir karūna. Du lygiateisiai valdovai – du ereliai, kitokie nei oficialiuose herbuose – asimetriški, plastiški, truputį nuleistais sparnais, mažiau agresyvūs. Karūna pavaizduota padėta ant kutuotos pagalvėlės.
Atrodo, kad taip norėta pasakyti, jog pavaldiniams, visiems piliečiams artima karališkoji šeima kaip lygūs su visais kartu meldėsi šioje bažnyčioje.
Idealiai atkurtą su įrašais senąja vokiečių kalba lentą dabar gali pamatyti kiekvienas, užsukęs į I. Kanto biblioteką. Ji taps pirmąja atstatomos bažnyčios interjero detale.
Vėliau, L. Bosienei vadovaujant Rotary klubui, Klaipėdos universiteto Botanikos sode įrengta karalienės Luizės alėja ir pavėsinė. Ji beregint tapo mėgstamiausia lankytojų ir geidžiamiausia santuokų vieta Klaipėdoje.