Žmonės keičia pavardes ar vardus ne tik tuokdamiesi ar skirdamiesi. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Klaipėdos civilinės metrikacijos skyrius kone kasdien gaudavo po prašymą atstatyti tikrąją tėvų ar protėvių pavardę. Šis procesas nesibaigia iki šiol.

Slapstytis privertė aplinkybės

Istorinį teisingumą prieš 15 metų atstatė Klaipėdos universiteto dėstytojas, literatūros tyrinėtojas, kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, pedagogas ir vertėjas Marijus Šidlauskas. Iki 1998 m. balandžio 8 d. jis buvo Jonaitis.

Tai, kad Marijaus tėvų ir jo paties tikra pavardė yra ne Jonaičiai, Marijui, dar prieš atgaunant nepriklausomybę, prasitarė šeimą pažįstantys žmonės.

"Tėvai, žinoma, nenorėjo tuo girtis. Jonaičiu tėtis tapo 1946 m., kai po mobilizacijos pabėgo iš Raudonosios armijos dalinio. Po šito įvykio jis jau turėjo tapti kitoks", – pasakojo M.Šidlauskas.

Jonaičio pavardė ilgainiui tapo priedanga, tačiau, kaip paaiškėjo vėliau, sovietinis saugumas žinojo Marijaus tėvo tapatybę, kurią jis buvo priverstas maskuoti prasidėjus okupacinės valdžios represijoms, nes prieškary besimokydamas universitete vadovavo ateitininkams, o vėliau spruko iš priverstinės karo tarnybos.
Marijaus tėvas, net atsiradus galimybei, nesusigrąžino senosios Šidlausko pavardės, bet pasiliko senąją, su kuria nugyveno didžiąją amžiaus dalį. Istorinį teisingumą atstatė vaikai.

Pritrūksta liudininkų
Klaipėdos globos namų vadovas Ginter Harner dar prieš keliolika metų buvo Gintaras Garneris.

"Mano istorija – kaip ir daugelio šiame krašte. Kai atsirado galimybė atstatyti tikrąją pavardę, taip ir padarėme. Po nepriklausomybės paskelbimo tuo susirūpinome. Su nauju vardu ir pavarde susigyvenau labai greitai, toks buvo siekis. O žmonės iki šiol mane vadina Gintaru", – pasakojo klaipėdietis.

G.Harner teigė, kad nuo mažumės žinojo savo giminės šaknis, žinojo, kad protėviai yra tikrieji šio krašto gyventojai. Esą nekilo jokių abejonių, ar reikia susigrąžinti tikrąją pavardę.

"Tarybiniais laikais pavardė buvo Garneris, nes funkcionieriai iš pradžių žmones registravo rusiškai, o rusų kalboje H raidės nėra, todėl pavardė buvo iškraipyta", – pasakojo klaipėdietis.

Esą patys artimiausi giminaičiai daugybę metų gyvena Vokietijoje, jie jau seniai buvo susigrąžinę tikrąją pavardę.

"Kai pradėjome pavardės keitimo procedūrą, Vokietijos ambasadoje nebuvo jokių problemų, gavome reikiamus šį faktą patvirtinančius dokumentus ir liudijimus", – prisiminė G.Harner.

Dauguma Klaipėdos krašto gyventojų taip pat stengėsi atstatyti savo tikrąsias pavardes, tačiau ne visi galėjo taip lengvai įrodyti, kad pavardė anksčiau buvo kitokia.

Krašte buvo nemažai "vilko vaikų" – taip praminti vokiečių palikuonys, gimę Rytprūsiuose, kurie po Antrojo pasaulinio karo dėl įvairiausių priežasčių neišvyko su kitais vokiečiais į Vokietiją, o liko Sovietų Sąjungoje.

"Vilko vaikams" tai padaryti buvo sunkiau, dauguma jų neatstatė savo tikrųjų pavardžių ir vardų, nes pritrūko įrodymų, neliko gyvų liudininkų.

Prašymų mažėja

Klaipėdos civilinės metrikacijos skyriuje po nepriklausomybės atgavimo kasmet būdavo gaunama iki 300 prašymų pakeisti vardą ar pavardę, tai yra beveik po prašymą kasdien.

Į šį sąrašą nepatenka besituokiantys asmenys, kurie po vedybų keičia pavardes į sutuoktinių. Asmenų, siekiančių keisti pavardę, motyvai – patys įvairiausi.

"Norėdami pasikeisti vardą ar pavardę, žmonės dabar nebeprivalo nurodyti motyvo. Tuo atveju, kai asmenvardis neatitinka lietuviškos darybos, kreipiamės į Valstybinės kalbos komisiją ir prašome pateikti savo išvadas", – teigė Klaipėdos civilinės metrikacijos skyriaus darbuotoja Zita Dapšienė.

Komisija pritaria arba nepritaria žmogaus pasirinkimui.

Nuo šių metų pradžios Klaipėdos miesto civilinės metrikacijos biurui pateikti vos 54 prašymai keisti vardą ar pavardę.

Vardą palaimino tėvai

Tačiau prašymo blanke vis tiek iki šiol sufleruojami motyvai, kodėl žmogus pageidautų keisti pavardę. Vienas iš jų – kai pavardė ar vardas žemina žmogaus orumą ar yra nepatogus vartoti.
"Dabar tokių atvejų nepasitaiko. Bet kuris vardas dėl kokių nors priežasčių gali žeminti orumą, bet su žmogumi pasikalbėję bandome įrodyti, kad taip nėra, nes tai – tik subjektyvi nuomonė", – tvirtino Z.Dapšienė.

Esą būna taip, kad nuo gimimo žmogui skirtas vardas ilgainiui neprigyja arba jis susigalvoja kokį nors modernesnį.
Renginių ir radijo laidų vedėja klaipėdietė Skaiva Jasevičiūtė – viena tų, kuri oficialiai pasikeitė vardą sulaukusi pilnametystės.

"Tai labai sena istorija. Tėvai skyrė šventą vardą Kristina. Jis tarsi turėjo padėti man ištverti širdies operaciją. Padėjo. Tačiau tas vardas man nuo vaikystės nelabai patiko, tad su tėvų palaiminimu aš jį pakeičiau kitu", – pasakojo Skaiva.

S.Jasevičiūtės teigimu, jau nuo 13–14 metų ją visi vadino būtent šiuo pasirinktu vardu. Oficialiai vardą Skaiva pasikeitė sulaukusi pilnametystės.

Paslepia nepatogią praeitį?

Yra ne vienas atvejis, kai kriminalinę praeitį turintys asmenys staiga pradeda vadintis kita pavarde. Civilinės metrikacijos skyriaus darbuotojai esą netikrina šios informacijos nei Vidaus reikalų ministerijoje, nei kitose tarnybose.

Pavardės keitimo prašymo blanke pasufleruoti dar keli motyvai, kai pavardę galima pakeisti ir tuo atveju, jei jos galūnė neatitinka žmogaus lyties ar asmuo dalyvauja liudytojų programoje.
"Nebuvo tokių atvejų. Dėl liudytojų apsaugos programos prašymo keisti pavardę taip pat nebuvo, tačiau įmanoma, kad mes to galime net ir nežinoti", – teigė Z.Dapšienė.

Beprecedentis atvejis

Asmenų, kurie pasikeitė pavardę užsienio valstybėje, laukia sunki tų pakeitimų įteisinimo procedūra Lietuvoje.

Z.Dapšienė pasakojo, kad buvo atvejis, kai pilnametė mergina iš Lietuvos buvo įsivaikinta Vokietijoje. Ji priėmė savo įtėvių pavardę ir norėjo ją įteisinti Lietuvoje.

"Lietuvoje per teismą buvo pripažintas įvaikinimo dokumentas. Tik po to ji pildė prašymą keisti pavardę. Tačiau liko daug neatsakytų klausimų, ar įtėviai atitinka biologinių tėvų statusą. Tai buvo vienintelis atvejis per visą mūsų darbo praktiką", – teigė Z.Dapšienė.

Yra buvę nemažai atvejų, kai žmonės, pagauti emocijų, puolė atstatinėti tėvų ar protėvių turėtą pavardę arba pasirinko patėvių ar globėjų pavardę, bet netrukus teko susigrąžinti senąjį variantą.

"Taip, buvo, ir ne vienas atvejis. Čia panaši situacija – kuo daugiau į mišką, tuo daugiau medžių. Tačiau žmonės tikrai nepuola keisti pavardžių ar vardų neapgalvoję, tai – labai atsakingas žingsnis", – tvirtino Z.Dapšienė.

Komentaras
Vilma Mažeikienė
Psichologė

Ar lengva žmogui susitapatinti su naujuoju vardu ar pavarde, sunku atsakyti vienareikšmiškai. Suprantama, gali kilti tapatybės problemų, bet jei žmogus nusprendė keisti savo vardą ar pavardę, turbūt vidinis lūžis jau yra įvykęs. Tuo atveju, kai keičiamas tėvų suteiktas prigimtinis vardas, asmuo veikiausiai nepajėgia susitapatinti su tuo vardu. Būna, kai vardas yra iškraipomas, šaipomasi iš jo, tada ir kyla noras jo atsikratyti, kaip kažkokios dalies asmenybės. Pasitaiko, kai sakoma: "Negaliu būti Danguolė ar Kęstutis". Tada tai kertasi su asmens tapatybe, todėl žmogus ir siekia ją pakeisti. Jei žmogų slegia jo vardas, ilgainiui deformuojasi ir jo asmenybė, todėl pakeisti jį reikėtų. Jei tik žmonės dėl to laimingesni, nematau jokios problemos.

Lietuviškų vardų kelias

XIII a. Lietuvoje žmonės vadinosi vien vardais.
Nuo XV a. pradėjo atsirasti prievardžiai, vėliau tapę pavardėmis.
Dabartiniai lietuvių vardai yra lietuviškos kilmės (senieji ir vėlesnieji), krikščioniškieji, krikščionybės laikotarpiu atėję kaip krikšto vardai, ir naujieji skolintiniai vardai iš įvairiausių pasaulio kalbų.
Vardais lietuviai yra turtingesni už visas kaimynines tautas, jų priskaičiuojama daugiau nei 3,5 tūkstančio.