Be atšvaito – nė žingsnio

Važiuodamas tamsoje automobilio vairuotojas gali įsijungti žibintus, taip apšviesdamas ne tik kelią, kuriuo važiuoja, tačiau ir atkreipdamas dėmesį į save. Tuo pačiu keliu judantis pėsčiasis taip pat turėtų pasirūpinti, kad ne tik pats gerai matytų, kokiu keliu žingsniuoja, tačiau ir tuo, kad kiti eismo dalyviai žinotų, jog jis dalyvauja eisme. Lengviausias sprendimas – segėti kokybišką atšvaitą. Žinoma, kritikai jau seniai kartoja, kad, jei išdėliotume visus atšvaitus, kurie išdalyti žmonėms, ant žemės, Lietuva pavirstų vienu dideliu atšvaitu. Iš dalies jie tikriausiai teisūs. Per metus Lietuvos automobilių kelių direkcija išdalija apie 130 tūkst. atšvaitų, 17 tūkst. krepšių su šviesą atspindinčiais elementais ir apie 15 tūkst. šviesą atspindinčių liemenių. Skaičiai išties nemaži, tačiau skandinavai, žvelgdami į juos, tik šyptelėtų lūpų kampučiu. Pavyzdžiui, Norvegijoje, kurioje tamsiuoju paros metu nepamatysi nė vieno žmogaus, žingsniuojančio be atšvaito ar kitos šviesą atspindinčios aprangos detalės, rekomenduojama atšvaitą atnaujinti kasmet, nes per metus nešiojamas atšvaitas praranda savo savybes ir tamsiuoju paros metu pėsčiasis tampa mažiau matomas. Tokiu atveju visi anksčiau įvardyti skaičiai nebėra tokie keliantys nuostabą, juo labiau kad ne visi lietuviai įvertina, kokios naudos jiems duoda atšvaitų dėvėjimas. Projekto „Geležiniai spąstai“ sumanytojas, žurnalistas Renaldas Gabartas teigia, kad tamsoje po automobilių ratais žūstančiųjų pėsčiųjų statistika kalba pati už save ir šia tema pasakyti kažką naujo iš tiesų gana sudėtinga. „Kad ir kaip būtų gaila, daugybė žmonių nesuvokia, kad tarp „matau“ ir „esu matomas“ žioji praraja. Akivaizdu ir tai, kad pėstieji save dažnai laiko ne visaverčiais eismo dalyviais, turinčiais pareigų ir prievolių, o savotiška neliečiamųjų kasta“, – griežtai tvirtina R.Gabartas.

Svarbiausia – atsakomybė

Pašnekovas pastebi, kad atšvaitų dalijimo akcijos duoda rezultatų – dėvinčiųjų atšvaitus daugėja, nors ir ne tokiais tempais, kaip norėtųsi, bet pažangos šioje srityje tikrai yra. R.Gabartas pastebi, kad per keletą pastarųjų metų kai kurie dalykai nepasikeitė. „Atšvaitų dėvėjimo įpročiai nesikeičia – moterys dažniausiai juos, susuktus į ritinėlį, pakabina ant rankinių dirželių, kiti patingi išsitraukti iš kišenės. Dar viena bėda – pačių atšvaitų kokybė. Būtent dėl išvardytų priežasčių vairuotojai pirmiau pamato pėsčiuosius ir tik tada gali konstatuoti, kad jie turi atšvaitą“, – pasakoja automobilininkas.

Jis pasakojo ne taip seniai atlikęs eksperimentą, kai skirtingose prekybos vietose įsigyti atšvaitai buvo patikrinti retroreflektometru – prietaisu, siunčiančiu tam tikro stiprumo šviesos signalą ir matuojančiu grįžtančios šviesos intensyvumą. „Pamatavus atšvaitų kokybę pasirodė, kad absoliuti dauguma atspindi ne visus ES galiojančių standartų reikalaujamus 400 liuksų, o du, tris ar keturis kartus mažiau šviesos, nei privalėtų“, – eksperimento rezultatus prisiminė pokalbininkas. Tokių prastos kokybės atšvaitų padarinys – juos įsigiję žmonės tik susikuria iliuziją, kad yra matomi tamsoje, tačiau realiai pastebimi tik tuomet, kai vairuotojai nebeturi nei laiko, nei erdvės išvengti susidūrimo.

R.Gabartas įsitikinęs, kad pėsčiųjų saugumą keliuose galima padidinti tik nuolat jiems aiškinant, kaip reikia pasirūpinti savo saugumu kelyje ir kas gresia tiems, kurie į tai numoja ranka. „Lietuviška patarlė „Lenk medį, kol jaunas“ nėra laužta iš piršto. Kuo anksčiau išmokysime eismo dalyvį elgtis atsakingai, tuo pareigingesnis jis bus“, – įsitikinęs pašnekovas.

Greita kaita

Kalbėdamas apie eismo dalyvių edukaciją, R.Gabartas sakė esąs įsitikinęs, kad pėstiesiems reikia išaiškinti ir tai, kad eismo sąlygos Lietuvoje keičiasi ne du kartus per metus, kai vairuotojams tenka vasarines padangas keisti žieminėmis ar atvirkščiai, tačiau kelis kartus per dieną. „Mūsų šalies vairuotojams adaptuotis prie greitai besikeičiančių eismo sąlygų keblu vien todėl, kad jos kinta ne kelių mėnesių sankirtoje, o kasdien po kelis kartus. Tai tikra Dievo rykštė automobilininkams, kuriems tenka įveikti daugiau iššūkių nei Skandinavijoje, o žodžių junginys „slidus kelias“ mūsų klimato zonoje turi gerokai daugiau reikšmių“, – pasakoja „Geležinių spąstų“ projekto sumanytojas. Prie visų eibių, su kuriomis tenka susidoroti vairuotojui vien tik dėl besikeičiančių oro sąlygų, prisideda ir iš po ratų ant stiklų tykštanti sniego ir purvo košė, o manveruoti trukdo ir neįtikimai greitai gatvėse atsiveriantys ištrupėjusio asfalto akivarai.

Paklaustas, ar, jo manymu, vairuotojai sugeba laiku prisitaikyti prie pasikeitusių eismo sąlygų, R.Gabartas atsakė trumpai – ne. „Tiek judantieji kvailai greitai ir agresyviai, tiek nepagrįstai atsargiai ir formuojantieji spūstis yra neišvengiamybė. Kad ir kaip būtų liūdna, tenka pripažinti, kad taip bus, kol automobilius vairuos žmonės“, – svarstė R.Gabartas. Vis dėlto tvarkingą ir kultūringą vairavimą žiemą jis paragino pradėti nuo elementarių dalykų. „Nepradėkime kelionės nuo automobilio stiklų nepašalinę šerkšno, sniego ar ledo. Tik tiksliai matydami, kur važiuojame, kas dedasi kelyje ir jo pakraščiuose, sugebėsime išvengti netikėtumų, o jei jau ir nesugebėsime išvengti (juk nutinka visaip), bent sumažinsime neigiamus padarinius“, – kalbėjo R.Gabartas.