Klaipėdos liūtai Kanuose

Dar 2005-ųjų kovą oficiali klaipėdiečių delegacija pirmąkart miesto istorijoje išsiruošė į Kanus Prancūzijoje, į MIPIM – svarbiausią nekilnojamojo turto parodą Europoje bei pasaulyje, kur atgabeno ir Klaipėdos stendą.

Lietuva jau metus buvo ES narė, tad puoselėjo grandiozinius investicinius planus, susijusius su europinių fondų pinigais. Natūralu, kad ketinimai prikelti aptriušusius sovietmečio miestus buvo didingi. Klaipėda – irgi ne išimtis.

Į Kanus Europai ir pasauliui atvežtame klaipėdiečių stende atsispindėjo nekuklios to meto ambicijos.

Buvo pateiktas pramogų pirso, tai yra dirbtinės salos jūros pakrantėje ties Melnrage ar Giruliais sumanymas (400 mln. eurų vertės), pakrantės tramvajaus, kuris galėtų kainuoti apie 570 mln. eurų, idėja.

Šiek tiek apmaudu klausytis jūsų kritikos, bet sutinku, kad savivaldybės administracijai galbūt sunku suvaldyti tiek daug projektų.

Taip pat 40 mln. eurų vertės miško parko su moderniausiais atrakcionais planas, tokios pat vertės ir vadinamosios marių pilies atstatymo piliavietėje sumanymas, sveikatingumo centras Kopgalyje už 20,3 mln. eurų, taip pat ir dešimčių milijonų vertės Kultūros fabriko bei LEZ'o idėjos.

Beje, tik pastarieji du projektai iš visų pateiktų buvo įgyvendinti. Kiti veikiausiai liks popieriniai.

"Svajoti reikia visada. Juk gyvenimas eina į priekį. Kažkas buvo įgyvendinta, kažkas liko perspektyvoje. Reikia nepamiršti, kad po 2005-ųjų atėjo 2008 m. krizė", – paaiškino tuomet miestui vadovavęs ir į Kanų parodą su šiais projektais vykęs R. Taraškevičius.

Planai pasibaigė neprasidėję

Tačiau Klaipėdoje kaip tik tuo metu buvo ir kur kas kuklesnių planų, kurie, deja, mįslingai žlugo.

Kada nors archeologai, kasinėdami Minijos gatvės ir Jūrininkų prospekto sankirtą, turėtų atrasti kapsulę su liudijimais, kad šioje vietoje 2002-aisiais buvo pradėta statyti plieno konstrukcijų gamykla.

Tačiau daugiau jokių ženklų, bylojančių, kad čia vis dėlto stovėjo kažkokia gamykla, neras.

Nors tada amerikiečių bendrovė "Penninox Baltika" kalbėjo apie milijonines investicijas ir 300 naujų darbo vietų klaipėdiečiams.

Tuo metu Klaipėdos LEZ‘as jau praktiškai veikė ir derėjosi su pirmaisiais investuotojais, tačiau amerikiečių kažkodėl nesudomino mokestinės lengvatos. Jie sumanė įsikurti miesto žemėje, o ne LEZ‘e.

Pasak tuometėje Klaipėdos apskrities administracijoje aukštas pareigas ėjusio valdininko, žemės nuomos klausimai "Penninox Baltika" buvo sutvarkyti žaibiškai, aktyviai tarpininkaujant Ūkio ministerijai.

Bendrovės "Penninox Baltika" direktorės pareigas ėjusi dabartinė tarybos narė Judita Simonavičiūtė teigė, kad ši amerikiečių bendrovė turėjo didelių planų ir jų neįgyvendino ne tik Klaipėdoje.

Esą statybų technologijos Amerikoje ir Europoje skiriasi iš esmės. Tai galbūt ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl amerikiečiai čia nesiryžo pradėti gamybos.

Be to, šiai bendrovei Amerikoje nebuvo suteikta reikiamo dydžio paskola. Po trejus metus trukusios žvalgybos buvo atsisakyta ketinimų įžengti į Europą.

Vietai, kur kažkada pompastiškai įbetonuota "Penninox Baltika" kapsulė, turėta ir kita vizija – čia planuota pastatyti tardymo izoliatorių, bet ir jis neatsirado.

Ketinimus koregavo krizė?

Investuotojai Klaipėdoje kratėsi ne tik pramoninių projektų, bet ir gyvenamųjų kvartalų steigimo, buvo ne vienas atvejis, kai, netgi įmokėję pradinį įnašą, verslininkai nusprendė, kad statyti čia neapsimoka.

Štai už Jono kalnelio dar iki 2007–2008 m. krizės turėjo iškilti ir gyvenamųjų namų kvartalas "Riverside".

Visuomenei pristatyti gražūs projektai, pradėti pardavinėti būstai. Tačiau projektas taip ir nerealizuotas. Sumanymą esą sustabdė pinigų stygius.

Esą investuotojai per brangiai sumokėjo už sklypą, o užklupus krizei ekonominės išlaidos nebepasiteisino.

Už Labrenciškių, šalia medelyno, turėjo iškilti beveik pusantro šimto individualių namų kvartalas su vaikų darželiu ir net mokykla bei kitais visuomeniniais pastatais.

Aukcionas įvyko, net buvo paskelbtas jo laimėtojas – klaipėdietis vienos bendrovės savininkas ir vadovas. Klaipėdos miesto savivaldybei jis sumokėjo maždaug milijono litų pradinį įnašą.

Tačiau investuotojas paskaičiavo, kad detalusis planas nepateisina jo lūkesčių. Verslininkas, peržiūrėjęs verslo planą, nusprendė, kad jam neapsimoka investuoti į gyvenamuosius namus.

Beje, tą įmokėtą milijoną esą jis paliko kaip kompensaciją miestui už sužlugdytas viltis.

Gyvenamųjų namų kvartalas neatsirado ir buvusios "Trinyčių" gamyklos teritorijoje, nors ji viliojo ne vieną investuotoją.

Trinyčių kvartalas, milžiniška patraukli teritorija, užimanti maždaug 5 ha, ir šiandien primena karo lauką, kur investuoti delsiama, nes visiškai neaišku, ar investicijos atsipirks.

Nesibaigiantis planų sąrašas

Geros valios ketinimų Klaipėdoje būta ir daugiau. Tačiau reikia pripažinti, kad pavyko atstatyti senąją skerdyklą, kur dabar veikia sporto centras.

Pavyko atgaivinti buvusio kino teatro "Aurora" teritoriją, kur dabar yra viešbutis, aktyviai atstatomas buvęs dujų fabrikas Liepų ir Trilapio gatvių sankryžoje, renovuojamas Klaipėdos muzikinis teatras, sutvarkytos upės krantinės nuo Biržos tilto iki Dangės žiočių, įrengtas Pilies uostelis, atnaujintas Naujasis turgus.

Gražus ir renovuoto senojo miesto viešbučio "Viktorija" fasadas, tik nežinia, kiek teks laukti, kada bus sutvarkytas pastato vidus.

Tačiau klaipėdiečius labiausiai trikdo akis badantys griuvėsiai miesto centre, pradedant dešimtmečius turistus šiurpinančiu sudegusiu kino teatru "Baltija", baigiant sugriuvusia Dangės krantine ir greta esančiu apleistu skveru, taip pat išklaipytomis Atgimimo aikštės plytelėmis.

O ką jau kalbėti apie Senąjį turgų, kurį naujam gyvenimui planuojama prikelti jau ne vieną dešimtmetį.

Anot miestiečių, šiuos objektus tiesiog reikia imti ir sutvarkyti, tad gyventojų pasipiktinimas natūralus, kai tiek metų realiai niekas nesikeičia.

Todėl jie rimtai net nevertina valdžios kalbėtojų planų apie Baltijos prospekto estakados, pietinės įvažos į miestą ar Bastionų tilto atsiradimą.

Klaipėdiečiai mato pavyzdį – Tilžės žiedo renovaciją, kuri nesibaigia jau trečius metus ir apsunkina miestiečių gyvenimą, tad nauji gigantiški sumanymai jau kelia nebe pyktį, bet ironišką šypseną.

Miestui kritika nepelnyta?

Buvęs Klaipėdos meras R. Taraškevičius tvirtina, kad ši kritika ne visai pelnyta. Esą kai kurie darbai jau yra padaryti.

"Jūsų įvardyti projektai – Atgimimo aikštė, Dangės skveras ir kiti – anksčiau ar vėliau bus įgyvendinti. Baltijos–Minijos sankryža turi pajudėti kitais metais, kaip ir Atgimimo aikštės sutvarkymas, kaip ir Dangės krantinių sutvarkymas. Todėl šiek tiek apmaudu klausytis jūsų kritikos, bet sutinku, kad savivaldybės administracijai galbūt sunku suvaldyti tiek daug projektų, jiems visiems reikia ir finansinių išteklių, bet jie visi bus padaryti, tuo net neabejoju", – kalbėjo R. Taraškevičius.

Jis pabrėžė, kad pietinė išvaža, kurios lig šiol nėra, reikalinga ne tiek miestui, kiek uostui. Ir tai turėjo būti valstybės, o ne miesto investicijos, kurių nėra.

"Tačiau svajoti ir planuoti būtina. Praeis metai, bet tai vis tiek bus padaryta. O ar Klaipėda negražėja? Kai pradėjau dirbti, džiaugiausi kiekvienu nauju pastatu mieste. Viskas eina į priekį", – mano R. Taraškevičius.

Kur ambicingi profesionalai?

Rinkodaros specialistas Raimundas Vaitiekūnas, vertindamas Klaipėdos investicinių planų pagreitį, akcentavo profesionalumo stoką miesto administracijoje.

"Pirmiausia įžvelgiu profesionalumo stoką bendraujant su užsienio investuotojais. Pamenu, buvo atvykę olandai, kurie norėjo statyti čia areną, pačią moderniausią tuo metu. Bet kai juos "atsijojo", jiems pasidarė nebeįdomu. Panaši situacija ir su investuotojais iš Anglijos. Taigi neprofesionalumas ir sektantiškas požiūris į plėtrą, taip pat noro ir ambicijų stoka ir trukdė įgyvendinti tuos projektus", – kritikos negailėjo R. Vaitiekūnas.

Esą, jei mieste nėra patrauklių objektų ar miesto atstovų šilto žmogiško bendravimo, niekas čia ir nevažiuoja, neveža savo kapitalo.

Kritika: rinkodaros specialistas R. Vaitiekūnas įsitikinęs, kad daugumą užsienio investicijų Klaipėdoje atbaidė vietos politikų ir biurokratų nekompetencija, neprofesionalumas ir nenoras apskritai kažką daryti. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

"Valstietiškas mentalitetas plačiąja prasme sužlugdė jūrinės valstybės idėją, nėra laivininkystės, taip pat keltų linijos kad ir į Gdanską, kuri neabejotinai pagyvintų Klaipėdą. Nėra geležinkelio linijos Gdanskas–Kaliningradas–Klaipėda–Liepoja–Ryga, kuri tikrai galėjo eiti senuoju Rytprūsių pašto keliu. Neseniai buvau Latvijoje, latviai grąžina maršrutą Liepoja–Ventspilis–Ryga. Ir jie greitai turės kurortinės paskirties geležinkelio jungtį. Mes net ambicijų tam neturime", – apgailestavo R. Vaitiekūnas.

Viskas stringa, kai tik prasideda kalba apie finansavimą.

"Dar buvo atvejis, kai važiavome į Sankt Peterburgą pas metro statytojus, kurie padėtų pastatyti tunelį po Klaipėda, viena atšaka prasidėtų ties universitetu ir driektųsi Žvejų rūmų link, kita – į Kuršių neriją, dar viena būtų požeminė išvaža į Vilniaus–Kauno autostradą. Jie tada sakė, kad gali tokį dalyką pastatyti, nes turi patirties. Bet tų pasiūlymų niekas negirdėjo", – prisiminė R. Vaitiekūnas.

Trūksta ir ekologiškos aplinkos

Anot R. Vaitiekūno, jis ne kartą miesto strategams minėjęs, kad Klaipėda turi labai aktyviai dirbti su tomis šalimis, kurios kažkada turėjo interesą Mėmelyje – su šiaurės vokiečiais, olandais, anglais, belgais.

Reikėjo esą važiuoti ir kalbėtis su investuotojais iš šių šalių. Viso to per visą nepriklausomybės laikotarpį nebuvo.

"Tie žmonės, kurie galėjo atvesti investuotojų, iš viso pašalinti iš akiračio. Ir valdžia teisi, nes jie nenori judėti. O kam? Juk kai "partinis suoliukas" įvažiuoja į Seimą arba savivaldybę, tai reiškia ketverių metų biznį, kai reikia tą laikotarpį sėdėti tvarkingai, gražiai ir vartyti jiems patikėtus milijonus. Tik tiek. Tai yra darbo vieta, kurioje reikia išbūti, kad niekas netrukdytų. Klausiausi strateginio miesto plano svarstymo. Baisu, nei ten rinkodaros, nei ekonomikos, nieko. O juk ten strateginis miesto planas, kuriame tuščia. Liko tik masė nesugromuluotų neišbaigtų projektų", – žodžių į vatą nevyniojo R. Vaitiekūnas.

Jo teigimu, norint, kad kažkas išjudėtų, reikalinga verslui ekologiška aplinka, taip pat profesionalus bendravimas su investuotojais. Be to, pirmiems reikia rodyti iniciatyvą.