Prieš 71 metus pasitraukus iš Klaipėdos karo frontui ištuštėjęs miestas kelis mėnesius gyveno baugioje ramybėje. Po to uostamiestis pradėjo valytis nuo griuvėsių ir atgimti naujam gyvenimui. Istorikai griauna iki šiol gyvą mitą, kad karo audros padarinius iškuopė ir gamyklas bei įmones atstatė atvykėliai iš kitų SSRS teritorijų.

Tema – vis dar jautri

Visoje Sovietų Sąjungoje iki 1953 m. karo belaisvių darbo jėga buvo naudojama kaip ūkinė reparacija, jų darbas nebuvo fiksuojamas ar reglamentuojamas. Klaipėda nebuvo išimtis.

1945–1949 m. čia veikė belaisvių lageris numeris 57.

Karo belaisvių mūsų mieste klausimu aktyviai domėjosi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas Vytautas Tininis. Jis buvo bebaigiąs rengti knygą, tačiau darbą nutraukė tyrėjo mirtis.

Jo bendramintis klaipėdietis istorikas Dainius Elertas neseniai uostamiesčio gyventojus supažindino su V.Tininio tyrimų medžiaga, kurią papildė savo turimais duomenimis.

Pasak kai kurių praeities tyrinėtojų, ši tema iki šiol tebėra jautri.

Kitas klaipėdietis istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Vasilijus Safronovas įsitikinęs, jog jau seniai laikas apie pokarį kloti visą tiesą.

Pasak jo, faktai apie pirmuosius Klaipėdos metus po karo nėra jokia staigmena, jie buvo aktyviai viešinami Sąjūdžio metais, ir ne tik.

Aštuntajame dešimtmetyje buvo paskelbti Viktoro Bergo atsiminimai.

Šis žmogus 1945 m. sausio pabaigoje buvo paskirtas administruoti Klaipėdos ir dirbo šį darbą beveik metus. Tai buvo laikas, kai didžiąją Klaipėdos gyventojų dalį sudarė karo belaisviai.

Pačių belaisvių pasakojimų Lietuvos istorikai beveik neturi. Išliko tik stovyklos administracijos bei civilių gyventojų pasakojimų.

Visa kita – teismų, įvairių protokolų bei apskaitos dokumentų duomenys, tačiau ir jie iškalbingai byloja apie gyvenimo ir darbo sąlygas.

Dirbo sunkiausius darbus

D.Elertas vardijo: karo belaisviai Klaipėdoje atstatinėjo ir statė laivų gamyklą "Baltija", medvilnės verpimo kombinatą "Trinyčiai", vilnos audinių fabriką "Gulbė", dirbo mėsos kombinate, trikotažo fabrike "Aušra", statė lentpjūvę Nr. 2, spaustuvę "Rytas", metalo liejimo gamyklą, baldų fabriką.

Jie atkūrė paštą, telegrafą, poilsio namus Giruliuose, karininkų namus Klaipėdoje, remontavo dvi mokyklas, gimnaziją, Klaipėdos NKVD įgulos ligoninę, geležinkelininkų ambulatoriją, Klaipėdos geležinkelio stotį, viešbutį Nr.1, konservų gamyklą.

Belaisviai suremontavo ir kelias parduotuves, tarp jų – universalinę.

Karo belaisviai labai daug nuveikė uoste. Pirmaisiais pokario metais uoste jie sudarė apie 70 proc. darbo jėgos. Iš jūrų uosto belaisviai išvežė 1 270 kub. m gelžbetonio, 1,4 tūkst. tonų metalinių konstrukcijų, tūkstantį kub. m įvairių šiukšlių.

Kai kurie sovietiniai funkcionieriai žinojo, kaip išnaudoti aukštą kvalifikaciją turinčius belaisvius. Todėl būtent jie atkūrė miesto inžinerinius tinklus.

Tačiau kai kurie nekreipė dėmesio į tokių žmonių vertę ir išnaudojo juos juodžiausiam darbui. Didžioji darbų dalis buvo atliekama tiesiog rankomis, be jokios technikos, be pirštinių.

Būtent belaisviai sukūrė pirmuosius pokariu miesto topografinius planus, jų pagrindu 1948 m. padaryta pirmoji miesto topografinė nuotrauka.

1945 m. rudenį perpildytoje palapinių bei kelių medinių pastatų stovykloje kilo šiltinės ir dizenterijos epidemija, išguldžiusi nemažai žmonių. Dėl ligos belaisviai negalėjo dirbti.

Kiek žmonių nuo pusantro mėnesio trukusios epidemijos mirė, nėra žinoma. Šiuos skaičius galima tik numanyti, nes Šiaulių bei Vilniaus stovyklose mirė šimtai žmonių.

Dezinfekuodavo 100 žmonių

Belaisvių stovyklos administracija ir pirmasis jos skyrius buvo įkurdintas buvusio tabako fabriko teritorijoje.

Stovykla užėmė visą kvartalą tarp Bangų gatvės, Jono kalnelio ir Karklų gatvės, stovyklai priklausė ir keli namai Baltikalnio gatvėje.

Tabako fabriko ribose buvo keturi vienaaukščiai barakai, juose vienu metu gyveno 815 belaisvių.

Šiame lagerio padalinyje buvo įrengta 50 vietų ambulatorija, turėjusi chirurgą ir 49 žmonių personalą, 100 žmonių per valandą apdorojanti dezinfekcinė, virtuvė, gaminusi maistą 3,4 tūkst. žmonių, 350 vietų klubas, 250 vietų valgykla, veikė skalbykla, kuri dirbo dviem pamainomis ir per parą išskalbdavo 750 skalbinių.

Čia buvo arklidės su 50 arklių ir 20 mašinų turintis mašinų parkas. Veikė gaisrinė komanda, kurioje dirbo 16 vyrų.

Stovykloje buvo kepykla, kuri per parą iškepdavo 5 tūkst. kilogramų duonos.

Istorikai aiškina, kad didelis kiekvieną parą iškepamas duonos kiekis nebuvo skirtas vien belaisviams maitinti – nemaža jos dalis iškeliaudavo ant sovietinių funkcionierių stalo.

Gyveno be tvorų

Antrasis belaisvių stovyklos skyrius buvo įsikūręs tarp Gulbių, Inkarų ir Jūros gatvių, o paprasčiau pasakius, už dabartinės KLASCO tvoros.

Šios stovyklos belaisviai atstatinėjo sugriautą prekybos uostą ir dirbo krovikais.

1945 m. rugsėjį – 1946 m. spalį šiame lagerio skyriuje gyveno 1,5 tūkst. žmonių, iki 1947-ųjų lapkričio – 2 tūkst. belaisvių. Jie gyveno 19-oje namų, kuriuose žmonės miegojo ant dviaukščių narų.

Trečiasis karo belaisvių stovyklos Klaipėdoje skyrius buvo įrengtas šalia dabartinės Kretingos gatvės pradžios, dabartinėje Ąžuolų gatvėje.

Vienas stovyklos statinių – raudonų plytų namas – stovi iki šiol. Esama užuominų, kad belaisviai gyveno nacių laikais pastatytuose mediniuose barakuose, skirtuose rusų belaisviams.

Čia kalėję žmonės dirbo geležinkelyje. Jie atstatė traukinių depą, remonto gamyklą, taisė geležinkelį, atstatė stotį, mėsos kombinatą.

Oficialūs duomenys skelbia, kad 1946 m. geležinkelyje dirbo 300 tos stovyklos belaisvių, miesto ūkyje – 100 žmonių, ūkio statybos valdyboje – dar 100.

Pasirodo, geležinkelio atstatymo darbams vadovavo ne sovietų specialistai, o vokiečių pulkininkai.

Oficialiai užfiksuota, kad vokiečių stovykla vienu metu nebuvo apjuosta tvora, o belaisviai vaikštinėjo po Klaipėdą laisvi, lankėsi turguose ir kitose vietose.

Sukūrė pavyzdinį ūkį

Ketvirtasis skyrius buvo įsteigtas 1945 m. Klemiškės dvaro teritorijoje, kaip pagalbinis žemės ūkio padalinys.

Jam buvo skirta 1,8 tūkst. hektarų žemės, 400 hektarų ganyklų. Visas šis ūkis turėjo pereiti Tauralaukio tarybiniam ūkiui.

Belaisviai tvarkėsi pavyzdingai, todėl 1946 m. rugsėjį vienas šio lagerio vadovų kreipėsi į Lietuvos komunistų partijos vadovą prašydamas, kad šis padėtų išsaugoti Klaipėdos belaisvių stovyklai aprūpinti sukurtą ūkį.

Laišką rašęs sovietinis generolas aštriai kritikavo Tauralaukio tarybinį ūkį, kuris dirbo nuostolingai, nenašiai. Tuo pat metu aukštas karininkas gyrė belaisvių ūkį kaip pavyzdinį.

Yra patikimų duomenų, teigiančių, kad šis ūkis 1945 m. gavo 500 tūkst. rublių pelno. Po metų ūkio plotas padidėjo iki 2,3 tūkst. hektarų, belaisviai jį išminavo, užlygino žemines, bombų išraustas duobes, 75 kilometrus apkasų ir pradėjo naudoti žemės ūkiui.

Čia laikyti 57 darbiniai arkliai, 88 galvijai, 44 kiaulės, daug naminių paukščių, triušių ir net bičių.

Belaisviai žemę dirbo keturiais traktoriais, turėjo kitos žemės ūkio technikos. Po metų arklių banda padvigubėjo, galvijų padaugėjo pustrečio karto, kitų gyvulių skaičius taip pat sparčiai gausėjo.

Penktasis padalinys buvo skirtas žvejybai. 1946 m. rudenį nupirkti laivai, žvejybos įranga, belaisviai žvejojo Kuršių mariose, ties Ventės ragu ir Rusnės sala.

Šeštasis skyrius 1947 m. buvo papildytas Macikų "Sveikatingumo stovyklos" belaisviais.

Apgyvendino kriminalinius

Po 1950 m. Klaipėdoje dar buvo likę karo belaisvių, bet jau nedaug. Dalis stovyklų statinių pradėta naudoti kriminaliniams nusikaltėliams, nepilnamečiams, nepatikimiems perkeltiems asmenims kalinti.

Yra žinoma, kad belaisviai gyveno dabartinėje Lakštučių gatvėje, šalia Celiuliozės ir popieriaus kombinato.

Dar viena vieta, kur būta stovyklos, yra Strėvos gatvėje, kur ilgą laiką buvo jaunųjų technikų stotis. Po belaisvių čia buvo kalinami nepilnamečiai nusikaltėliai.

Kaip belaisvių stovyklos buvo perduotos vietos valdžiai, ne iki galo išsiaiškino ir istorikai.

Atsikėlėliai pridarė daug žalos

Jau 1945 m. viduryje į miestą pradėjo plūsti sovietinės valdžios siunčiami specialistai, vėliau – žmonės, kurių užduotis buvo kurti būtinas miesto gyvavimui įmones ir įstaigas, bei marodieriai.

Ir tik po kelerių metų į Klaipėdą ėmė bėgti žmonės iš Lietuvos, norėję išvengti šaukimo į sovietų kariuomenę ar baiminęsi tremties.

Jau 1947 m. uostamiestyje gyveno tiek pat žmonių, kiek ir iki karo.

"Dažnu atveju tie sovietiniai naujakalbiai specialistai, kaip ir jų valdžia, padarė miestui labai daug žalos. Pavyzdžiui, žiemos uoste buvo išlikęs puikiai veikiantis įrenginys, skirtas apgręžti garvežius ir vagonus. "Specialistai" jį visiškai sugadino, demontavo ir jo vietoje pastatė griozdišką bėgių struktūrą tam pačiam darbui atlikti, – vardijo pokario aktualijų faktus D.Elertas. – Tokių pavyzdžių buvo daugybė. Miestas buvo neprižiūrimas, kiekvienas darė, ką norėjo. Dažnai atvykėliai apsigyvendavo viename pastate, o kitą sukūrendavo."

Faktai ir skaičiai

1945 m. gegužės 8 d. kapituliavus Kuršo grupuotei, neoficialiai įsteigtas Klaipėdos karo belaisvių lageris numeris 57, mieste pasirodė pirmieji belaisviai.

Iki jo uždarymo čia kalėjo 53 710 belaisvių.

Oficialiai stovykla įkurta rugpjūčio 1-ąją, kai čia persikėlė personalas. Tų pačių metų liepos pabaigoje į Klaipėdą buvo atvežti pirmieji 6 126 belaisviai, o liepos 27-ąją jų jau buvo 150 karininkų ir 7 740 eilinių.

Tarp jų buvo 93 karininkai vokiečių tautybės ir 7 austrai. Eilinių didžiąją dalį taip pat sudarė vokiečiai (6 984), po jų – lenkai (188), čekai (182), austrai (166), prancūzai (27), jugoslavai (10), olandai (11), latviai (8), rusai (4), italai (4), Liuksemburgo piliečiai (3), belgai (2), vengrai (2).

Didžioji dauguma belaisvių buvo 35–45 metų amžiaus, tai yra darbingo amžiaus vyrai. Išlikę duomenys byloja apie tai, kiek tarp belaisvių buvo išdavikų, bendradarbiavusių su lagerio valdžia.

Daugiausia jų buvo tarp vokiečių (121), austrų (39). Po stovyklos likvidavimo didžioji dauguma belaisvių buvo išgabenti į Baškiriją.