Norėjo atgulti Klaipėdoje?

"Palūžo ąžuolas, kuris ypatingai Klaipėdos krašte buvo giliai įleidęs šaknis ir įamžinęs savo vardą. Ten velionis savo laiku kūrė istoriją. Ten būtų tinkamiausia jam amžinojo poilsio vieta. Deja, ten tam kūrėjui šiandien vietos nėra. Nuožmus okupantas neleidžia įgyvendinti tą velionies ir tautos troškimą", – taip per laidotuves prie J.Budrio karsto kalbėjo Lietuvos reikalų patikėtinis Vašingtone Juozas Kajeckas (1897–1978) (šios ir kitų citatų kalba netaisyta – A.D.).

Ši diplomato kalba perspausdinta 1964 m. rugsėjo 11 d. Čikagoje leisto lietuvių laikraščio "Draugas" numeryje.

Ten aiškiai užsiminta, jog J.Budrys (iki 1922 m. – Jonas Polovinskas), prieš Didįjį žygį sąmoningai pasirinkęs bene populiariausią to meto Klaipėdos krašte lietuvišką pavardę, norėjo būti palaidotas būtent Klaipėdoje.

Pirmoji sovietinė Lietuvos okupacija Budrių šeimą užklupo Jungtinėse Valstijose, kur nuo 1936 m. J.Polovinskas-Budrys dirbo Lietuvos generaliniu konsulu ir beveik iki mirties atstovavo nepriklausomai Lietuvos vyriausybei tremtyje, nuolat viešai reikšdamas savo antisovietinę poziciją.

Tarybinei sistemai tai buvo labai nepalanki figūra. Suprantama, sovietmečiu jo pavardė čia buvo tabu.

Tačiau tikimybė perkelti J.Budrio palaikus iš Čikagos į Klaipėdą, praėjus 55-eriems metams po sukilimo vado mirties, yra gana reali.

Užuominos ir antkapyje

Lietuvos reikalų patikėtinis Vašingtone J.Kajeckas kitą dieną po J.Budrio mirties oficialiame rašte užsiminė, kad likus vos 6 valandoms iki mirties savo žmonai Reginai ir kolegai iš diplomatinio korpuso Niujorke Vytautui Stašinskui, akivaizdžiai kamuojamas skausmų, J.Budrys "kalbėjo savo laidotuvių reikalais".

"Pasakė, kad nori būti laidojamas be gėlių. Pageidavo būti palaidotas tautinėse kapinėse Čikagoje", – rašė J.Kajeckas.

Apie Klaipėdą tąkart jokių kalbų nebuvo.

Ir tai suprantama, J.Budrys suvokė realybę, kad toks jo noras – neįgyvendinamas, bent jau tais 1964-aisiais.

Vis dėlto paminklas, kuris buvo pastatytas ant Klaipėdos sukilėlių vado kapo, pasako daugiau nei kokia raštiška ar žodinė paskutinioji velionio valia.

Ant paminklo matyti stilizuotos Klaipėdos miesto herbo detalės, jūros bangos ir Jogailaičių kryžius.

R.Budrienė netrukus po vyro mirties sutarė su lietuvių architektu JAV Jonu Muloku, kad šis iškaltų būtent tokį paminklą jos vyrui.

Vėliau, daugiau nei po 30 metų, čia atsirado ir jos pačios pavardė.

"Turbūt daugiau nėra nė vieno antkapio pasaulyje, kuriame būtų pavaizduotas Klaipėdos herbas. Tai unikalu, net memelenderių kapinėse tokių dalykų neteko matyti. Ir tai šį tą reiškia. Akivaizdu, kad šitai atspindi J.Budrio slaptą norą kada nors amžinojo poilsio atgulti būtent Klaipėdoje. O tai visai realu ir, jei tokia mintis būtų svarstoma, vieta paminklui iš Amerikos ir palaikams Skulptūrų parke šalia žuvusių 1923 metų sukilėlių tikrai atsirastų", – dėstė klaipėdietis istorikas Dainius Elertas.

Turbūt daugiau nėra nė vieno antkapio pasaulyje, kuriame būtų pavaizduotas Klaipėdos herbas.

Kraštui nuopelnai – neginčijami

J.Budrio (1889–1964) nuopelnai prijungiant Klaipėdos kraštą Lietuvai yra nekvestionuojami.

Juk jis vienintelis nepabūgo atsakomybės ir rizikos vadovauti Klaipėdos krašto anšliusui, kai daugelis Lietuvos karininkų atsisakė.

J.Budrys buvo paskirtas vadinamojo Klaipėdos sukilimo kariniu vadu ir pakeista pavarde vadovavo Kaune suformuotai Ypatingosios paskirties rinktinei.

Ši 1923 m. sausio 15-ąją įžengė į Klaipėdos kraštą.

Užėmus Klaipėdą, sausio 16 d. generalinio štabo įsakymu iš vietinių Klaipėdos krašto gyventojų J.Budrys pradėjo burti Klaipėdos krašto armiją.

Jos buvimo faktorius laidavo veiklos galimybes sukilimo metu suformuotai Erdmono Simonaičio direktorijai.

Sausio 17 d. J.Budrys tapo vyriausybės aukštuoju įgaliotiniu Klaipėdos kraštui paskirto Antano Smetonos pavaduotoju.

Prancūzijos kariuomenei pasitraukus iš Klaipėdos krašto, vasario 19 d. jis paskelbė perimąs Prancūzijos vyr. komisaro pareigas Klaipėdos krašte.

Balandžio 7 d. Smetonai pasitraukus iš vyriausiojo įgaliotinio pareigų, faktiškai tapo Lietuvos atstovu Klaipėdos krašte.

1924 m. spalio 21 d. prezidento dekretu paskirtas pirmuoju Klaipėdos krašto gubernatoriumi, tačiau pasitraukė iš gubernatoriaus pareigų po lietuvių partijų nesėkmės per pirmuosius rinkimus į Klaipėdos krašto Seimelį 1925 m. lapkritį.

J.Budrio 75-mečio sukakties proga Vaclovas Sidzikauskas "Drauge" rašė: "Iš arti stebėjęs anais metais Klaipėdos laisvinimo vyksmą, aš galiu teigti, kad jei ne J.Budrys, jo drąsa, sumanumas ir ryžtas, tai kažin, ar tas Lietuvai gyvybinės reikšmės žygis iš viso būtų įvykęs ir pavykęs. O tatai galėjo nukreipti istoriją į priešišką Lietuvai kryptį."

Tarnyboje – iki mirties

Vėliau J.Budrys darbavosi Lietuvos vidaus reikalų ministerijoje patarėju, o 1928 m. sausį buvo paskirtas Lietuvos konsulu Karaliaučiuje.

1936 m. rudenį – Lietuvos generaliniu konsulu JAV.

Šias pareigas ėjo visą likusį savo gyvenimą – 28 metus iki pat mirties.

"Visą savo širdį jis atidavė lietuvių tautai ir Lietuvai. Jis sielojosi konsuliniais-valstybiniais reikalais ligi pat mirties. Tai didelio valstybės vyro charakteristika. Jį tikrai galima lyginti su dr. Vincu Kudirka. Amžinojo poilsio vieta jam parinkta šalia dr. V.Kudirkos paminklo, prie simbolinio ąžuolo – lyg ir Kauno ąžuolyne. Ilsėkis čia, Kolega, Lietuvių tautinėse kapinėse, visus darbus baigęs. Kalbėk iš čia kartu su V.Kudirka gyviesiems lietuviams, skatink ir inspiruok juos tautiniam darbui ir kovai Lietuvos išlaisvinimui", – per laidotuves prie J.Budrio kapo kalbėjo Lietuvos generalinis konsulas Čikagoje Petras Daužvardis.

Tačiau, jei vis dėlto kas nors imtų rodyti iniciatyvą dėl J.Budrio palaikų perkėlimo į Lietuvą, kiltų nemažai klausimų.

Pirmiausia, sutikimą tam turėtų duoti jo anūkai, nes sukilimo vado sūnus Algis Budrys (1931–2008) – žymiausias lietuvių kilmės mokslinės fantastikos rašytojas, jau savo valios pareikšti negali.

Be to, toje pačioje kapavietėje Čikagos kapinėse kartu su J.Budriu palaidota ir jo žmona Regina. Ar ir jos palaikai būtų pervežti į Klaipėdą, neaišku.

Vis dėlto teorinė tikimybė išpildyti paskutiniąją, taip garsiai ir neišsakytą J.Budrio valią išlieka.