Spaudžia miesto valdžią

Grupę aktyvistų praėjusią savaitę priėmęs Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas jiems paaiškino, kad kai kurių dalykų miestas inicijuoti negali. Tai reikia derinti su Užsienio reikalų ministerija, su velionio giminaičiais, taip pat su Čikagos lietuvių bendruomene, kurioje, beje, nėra vieningos nuomonės šiuo klausimu.

Be to, Amerikoje taip paprastai palaikų kapinėse irgi neišsikasi.

Klaipėdos mero V.Grubliausko įsitikinimu, būtina, kad plačiai diskutuotų institucijos, mokslininkai, visuomenininkai, bendruomenės dėl geriausių būdų įamžinti reikšmingas asmenybes, prisidėjusias Klaipėdos kraštą prijungiant prie Lietuvos.

Ir tik įvairioms institucijoms bei visuomenės grupėms priėmus sprendimą, galima imtis veiksmų.

Miesto vadovai diplomatiškai pažymėjo, kad Klaipėdos savivaldybė atsakingai rengiasi minėto istorinio įvykio paminėjimui ir yra atvira diskusijoms bei bendruomenių siūlymams.

Vieni norėtų, kad J.Budrys atgultų Klaipėdoje, kiti linkę palaikų nejudinti.

Teks rasti sprendimą

Klaipėdos sukilimo vadas, tarpukario Lietuvos kontržvalgybininkas ir diplomatas J.Polovinskas-Budrys prieš beveik 60 metų atgulė Tautinėse lietuvių kapinėse Čikagoje, bet esą norėjo būti palaidotas Klaipėdoje, tai neva liudija ir stilizuotas Klaipėdos herbas ant jo antkapinio paminklo.

Artėjant Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečiui, kai kurie aktyvistai ėmė spausti miesto valdžią iš JAV parvežti ir uostamiestyje perlaidoti sukilėlių vado palaikus.

Šios iniciatyvos suaktyvėjo ne tik artėjant svarbios datos jubiliejui, bet ir dėl to, kad nebeliko artimųjų, kurie galėtų Amerikoje prižiūrėti J.Budrio kapavietę, kuri esą šiuo metu nebeprižiūrima.

Čikagoje vietos lietuvių bendruomenėje yra visokių nuomonių tuo klausimu.

Vieni norėtų, kad J.Budrys atgultų Klaipėdoje, kiti linkę palaikų nejudinti.

Be to, toje pačioje kapavietėje Čikagos kapinėse kartu su J.Budriu palaidota ir jo žmona Regina.

Jei vis dėlto būtų nuspręsta perlaidoti, neaišku, ar ir jos palaikai būtų parvežti į Klaipėdą.

Patriotas – iki mirties

J.Budrio (1889–1964) nuopelnai prijungiant Klaipėdos kraštą prie Lietuvos yra nekvestionuojami.

Jis vienintelis nepabūgo atsakomybės ir rizikos vadovauti Klaipėdos krašto anšliusui, kai daugelis Lietuvos karininkų atsisakė.

J.Budrys buvo paskirtas vadinamojo Klaipėdos sukilimo kariniu vadu ir pakeista pavarde vadovavo Kaune suformuotai Ypatingosios paskirties rinktinei.

Drąsi rinktinė 1923 m. sausio 15-ąją įžengė į Klaipėdos kraštą.

Užėmus Klaipėdą, sausio 16 d. generalinio štabo įsakymu iš vietinių krašto gyventojų J.Budrys pradėjo burti Klaipėdos krašto armiją.

Jos buvimo faktorius laidavo veiklos galimybes sukilimo metu suformuotai Erdmono Simonaičio direktorijai.

Sausio 17 d. J.Budrys tapo vyriausybės aukštuoju įgaliotiniu, Klaipėdos kraštui paskirto Antano Smetonos.

Prancūzijos kariuomenei pasitraukus iš Klaipėdos krašto, 1923 m. vasario 19 d. jis paskelbė perimąs Prancūzijos vyr. komisaro pareigas krašte.

Balandžio 7 d. A.Smetonai pasitraukus iš vyriausiojo įgaliotinio pareigų, faktiškai tapo Lietuvos atstovu Klaipėdos krašte.

1924 m. spalio 21 d. prezidento dekretu paskirtas pirmuoju Klaipėdos krašto gubernatoriumi, tačiau pasitraukė iš šių pareigų po lietuvių partijų nesėkmės per pirmuosius rinkimus į Klaipėdos krašto Seimelį 1925 m. lapkritį.

Vėliau J.Budrys darbavosi Lietuvos vidaus reikalų ministerijoje patarėju, o 1928 m. sausį buvo paskirtas Lietuvos konsulu Karaliaučiuje. 1936 m. rudenį – Lietuvos generaliniu konsulu JAV.

Šias pareigas ėjo visą likusį savo gyvenimą – 28 metus iki pat mirties.