– Viešojoje erdvėje vis kyla viešų diskusijų, kuriose uosto veikla priešinama su gyvenimo kokybe mieste. Kodėl yra tokia situacija?
– Uosto kompanijos, ir ne tik KLASCO, sulaukia didelio spaudimo iš miesto savivaldybės ir atskirų visuomenės veikėjų. Konfliktų nemažai ir, panašu, ateityje jų daugės. Bet ne dėl to, kad uostas plečiasi – jis lieka kur buvęs, problemų kyla dėl miesto, žengiančio į uostą.
Jau turime ne vieną atvejį, kai leidžiama gyvenamųjų namų statyba vos ne prie uosto tvoros, o po to gyventojai kenčia dėl triukšmo ar kvapo. Aišku, kad jie nepatenkinti – kitaip ir negali būti. Nepatenkintos ir uosto kompanijos – niekas nenori pyktis su kaimynais. Bet kas dėl to kaltas? Mano nuomone, prieš nepatenkintus gyventojus turi atsakyti tie, kurie leido statybas nepaisydami tokių dalykų, kaip sanitarinės zonos, ir įstūmė gyventojus į tokią situaciją. Bendrasis miesto planas užprogramavo dar daug tokių konfliktų: pavyzdžiui, kalbama apie uosto plėtrą pietinėje dalyje ir tuo pat metu greta formuojami gyvenamųjų namų sklypai.
– Kas, jūsų manymu, lemia, kad tokių konfliktų apskritai atsiranda?
– Konfliktų atsiranda, nes bandoma suderinti nesuderinamus dalykus. Klaipėda yra uostamiestis, vienintelis jūrų pramonės miestas Lietuvoje, šalies vartai į pasaulį. Miesto valdžios veiksmai rodo, kad ji nori perimti uosto teritoriją rekreacinėms reikmėms ir kurti čia savotišką naująją Palangą. Klaipėda pramoninis miestas ir Klaipėda kurortas yra nesuderinami. Štai ir konfliktų priežastis.
Naivu kalbėti apie Žiemos uosto „sugrąžinimą“, lygiai taip naivu galvoti, kad jis bus perduotas miestiečiams. Teritorija būtų perduota ne jiems, o nekilnojamojo turto vystytojams.
Asmeniškai man keista, kodėl Klaipėda staiga nutarė nebūti tuo, kuo ji yra, – uostamiesčiu. Juolab kad miestas iš to gauna daug naudos. Paskaičiuota, kad su uostu susijusių bendrovių mokesčiai sudarė beveik ketvirtį Klaipėdos miesto biudžeto, o šitose įmonėse dirba per 14,5 tūkst. darbuotojų, t. y. beveik kas penktas dirbantysis Klaipėdoje. Dabar matomi chaotiški veiksmai, siekiant perimti ilgametes uosto teritorijas, nors uostas Lietuvoje yra vienas ir neturi teritorijos alternatyvų.
Dar vienas konfliktų epizodas – savivaldybės siekis savo žinion perimti Žiemos uostą. Neseniai savivaldybė išsiuntė raštą premjerei ir susisiekimo ministrui. Kokia čia situacija?
Situacija čia, diplomatiškai tariant, keista. Apie siūlymus, susirinkimus ir sprendimus sužinome daugiausia iš spaudos. Būtų gerai, kad kas nors būtų paskambinęs ar parašęs ir paklausęs, kokia įmonės pozicija, kokias galimybes ji mato? Dabar liekame stebėtojai, nors siekiama perimti teritoriją, kur krovą vykdo būtent KLASCO. Mano įsivaizdavimu, civilizuota diskusija vyksta kitaip.
Apskritai stebina, kai kalbama apie Žiemos uosto „sugrąžinimą“ miestui. Mano žiniomis, krova čia vykdoma jau daugiau nei šimtmetį. Tad kaip galima grąžinti tai, kas nebuvo paimta?
– Gal KLASCO tikrai galėtų išsikraustyti iš Žiemos uosto teritorijos?
– Pažiūrėkime į tai iš praktinės pusės. Žiemos uosto teritorijoje Klaipėdos valstybinė jūrų uosto direkcija vykdo jai priklausančių krantinių rekonstrukciją, kuri kainuos milijonus. Tai šita bei kitos atliktos investicijos, net nepradėjusios atsipirkti, būtų išmestos. Tas pats atsitiktų ir su teritorijoje esančiais bei valstybei priklausančiais geležinkeliais. Priminsiu, kad uosto teritorija priklauso ne savivaldybei – ją prižiūri ir tvarko Vyriausybė.
Ekonominiai skaičiavimai rodo, kad kiekviena tona perkrautų krovinių generuoja 17,8 euro valdžios sektoriaus pajamų, vienas į uosto infrastruktūrą KVJUD investuotas euras atneša 3,03 euro viešojo sektoriaus pajamų. Šitie pinigai grįžta miestui per pensijas, sveikatos ir švietimo sistemas, tvarkomas gatves, algas biudžeto įstaigų darbuotojams ir t. t. Uostas duoda tiesioginę ir apčiuopiamą naudą ne tik valstybei bendrai, bet ir klaipėdiečiams konkrečiai.
Žiemos uoste vyksta reikšminga dalis KLASCO krovos, krantinėse įrengta infrastruktūra, inžineriniai tinklai – jų nepastumdysi po uostą taip paprastai. Todėl savivaldybės ir tam tikrų suinteresuotų visuomenininkų iniciatyva perimti Žiemos uostą savo reikmėms po laiko, kai procesas jau įsibėgėjęs, atrodo keistai ir trumparegiškai. Be reikalo kuriama priešprieša tarp visuomenės ir uosto krovos bendrovių. Namą gal ir gali statyti kur panorėjęs, bet ne uostą – jis gali būti ten, kur yra.
– Bet gal visgi miestas laimėtų, jeigu pavyktų šią teritoriją perduoti miestiečiams – atsirastų marina, jachtos, namai ir t. t.
– Naivu kalbėti apie Žiemos uosto „sugrąžinimą“, lygiai taip naivu galvoti, kad jis bus perduotas miestiečiams. Teritorija būtų perduota ne jiems, o nekilnojamojo turto vystytojams, kurie čia statys, o po to parduos ar nuomos plotus gyventojams ir verslams.
Klaipėdoje ir šiuo metu yra daug nesutvarkytų erdvių, kurias galima plėtoti bei paversti patraukliais turistiniais objektais neatimant teritorijų iš uosto įmonių. Klaipėdoje yra prieiga prie marių prie Smiltynės perkėlos, Kruizinių laivų terminalo, erdves galima formuoti aplink Dangės upę, kur yra daug apleistų gamybinių teritorijų. Reikia pirma susitvarkyti tai, kas nesutvarkyta ir galima pritaikyti turizmui, bet ne imtis perversmo sėkmingai veikiančio ir savivaldybę bei klaipėdiečius maitinančio verslo sąskaita. Su uostu susijusios įmonės sumoka beveik 10 proc. visų mokesčių Lietuvoje, o kiek pajamų generuoja stovintis namas? Ir kam?
Suinteresuoti asmenys galbūt norėtų perstumdyti uostą pagal savo poreikius. Bet reikia suvokti, kad šioje situacijoje ant svarstyklių statomi du dalykai: namai prie krantinių ar tūkstančiai darbo vietų bei pajamos, kurias miestui atneša uostas. Dabar panašu, kad savivaldybė yra nutarusi pjauti šaką, ant kurios sėdi ne tik ji, miesto žmonės, bet ir valstybė, kuriai uostas užtikrina pagrindinius politikos tikslus transporto ir tranzito srityje, ypač šiandienos kontekste.
Naujausi komentarai