Su komjaunimu – ne pakeliui

40 metų savo tarnystės sukaktį minintis kunigas R. Moras pasakojo, kad kai priėmė sprendimą tarnauti Dievui ir žmonėms, jo mama nebuvo itin sužavėta sūnaus sprendimu sukti dvasininko keliu.

„Ir tai suprantama, juk buvo gilus sovietmetis, mama dėl savo sūnaus visada jaudinasi. Ji man kalbėjo, kad prapulsiu su tokia profesija. Bet aš jaučiau tą pašaukimą, nors ankstyvoje jaunystėje, prieš tarnybą sovietų armijoje, tam tikrai nesiruošiau ir negalvojau apie kunigystę, turėjau specialybę, galvojau, kad taip ir dirbsiu, ir viskas bus gerai“, – kalbėjo R. Moras.

Būtent sovietų kariuomenėje ištartas žodis netrukus tapo kūnu.

R. Moras nebuvo komjaunuolis, o tai labai stebino jo vadus, jie net spaudė šauktinį stoti į šią sovietinę organizaciją.

„Manęs paklausė, kodėl nesu komjaunuolis, atsakiau, kad mano tėvas yra kunigas, ir aš, grįžęs į Lietuvą, stosiu į seminariją ir tapsiu kunigu. Pradžioje tai buvo tarsi legenda, o paskui išėjo taip, kad, ištaręs žodį, turėjau jį tesėti“, – šypsojosi dvasininkas.

Ištaręs žodį, turėjau jį tesėti.

Kapinių dieną – pamokslas

Grįžus į Lietuvą, ta kryptimi įvykiai pasisuko gana greitai.

Kadangi sovietmečiu liuteronų evangelikų tikėjimas buvo siejamas su vokiečiais, taigi – su „priešais“, jų bažnyčios buvo uždarytos, paverstos sandėliais, saugyklomis ar kitos paskirties pastatais, tačiau tikinčiųjų buvo, tik jie neturėjo kur melstis.

Išeitį žmonės, likę be maldos namų, rado labai greitai. Jie bendrai maldai rinkdavosi kapinėse – vienintelėje sovietų neuždraustoje šventoje vietoje, taip atsirado Kapinių šventės.

Per vieną tokią šventę kunigas pakvietė jaunąjį R. Morą pasakyti pamokslą žmonėms. Liuteronai taiko tokią praktiką – pamokslus sako ne tik kunigai, bet paprasti žmonės – Dievo žodžio sakytojai.

„Buvau tik grįžęs iš sovietų kariuomenės, niekada nekalbėjęs viešai, suabejojau, ar galėsiu, bet sutikau. Po to pirmojo savo pamokslo pajutau, kad man tai patinka. Ir kitą kartą jau manęs nereikėjo klausti, ar galėsiu kalbėti, pats klausdavau, ar aš galėsiu pasidalyti žodžiu? Paskui mane išgirdo vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas Vyresnysis. Jis man ir pasakė, kad važiuočiau į Rygą, į seminariją, nes bažnyčiai reikia jaunų žmonių, juk tuo metu Lietuvoje buvo tik devyni liuteronų kunigai“, – prisiminė R. Moras.

Misija: kunigas R. Moras kartu su tėvu bei kunigu E. Roga atliko ir svarbią švietėjišką veiklą sovietmečiu. 1980 m. slapta sukvietė jaunimą į pirmąsias stovyklas Kintuose ir Būtingėje, kur kalbėta apie Dievą, tikėjimą ir Mažąją Lietuvą. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Pati mažiausia parapija

Kai R. Moras baigė seminariją, Lietuvoje nebuvo nė dešimties kunigų ir nė vienos liuteroniškos bažnyčios.

„Ko aš tikėjausi? Nieko. Gavau tuo metu turbūt vieną mažiausių parapijų – Švėkšnoje. Gerai pamenu vyskupo žodžius: jei esą ir nebus tikinčiųjų, aš, kaip šv. Pranciškus, turėsiu paukšteliams pamokslus sakyti. Tada taip pajuokavome, bet parapijiečių buvo, nors ir nedaug, dar ir šiandien ten vyksta pamaldos“, – pasidžiaugė kunigas.

Nuo to laiko daug parapijiečių mirė, dalis jų išvyko gyventi į Vokietiją.

Lygiai prieš 30 metų mirė ir R. Moro tėvas. Tuomet sūnus ir perėmė tėvo parapiją Klaipėdoje.

Dabar vienas rūpesčių – atstatyti Šv. Jono bažnyčią. Tai, anot R. Moro, yra didis klausimas.

„Žinoma, norėtųsi, kad ji būtų atstatyta, tik galvoju, ar tai pamatysiu, ar suspėsime, nes nemanau, kad taip greitai viskas vyks. Vis dėlto dabar toks sunkus metas, visi lėšas žmonės aukoja Ukrainai. Ir dabar mažai kas aukoja bažnyčiai. Kol kas tų pinigų statybai mes neturime ir nežinia, kada turėsime. Tik, aišku, norėtųsi tos sakralios erdvės, nors šiandien, kur melstis, mes turime“, – kalbėjo R. Moras.

Dalijosi su stačiatikiais

Visą sovietmetį Klaipėdos liuteronai neturėjo savo bažnyčios, kurį laiką Dievo namais Liepų gatvėje jie dalijosi su stačiatikiais.

Pokariu sovietmečio liuteronams Klaipėdoje nebuvo atiduoti jokie maldos namai.

Tai buvo gana sudėtingas laikotarpis visoms konfesijoms.

„Kiekviena konfesija siekė išlikti, išgyventi, buvo skirtingi keliai. Buvo ir bendradarbiavimo momentų. Į Radviliškio Nemunėlį ištrėmus kunigą Vincentą Sladkevičių, vietiniai evangelikų reformatų kunigai neretai tarpininkavo dėl kontaktų ir susitikimų. Ir tokių pavyzdžių buvo ne vienas. Viskas priklausė nuo konkrečių aplinkybių“, – pasakojo bažnyčios istorikas Arūnas Baublys.

Viltis miršta paskutinė, tą viltį reikia turėti, kad bažnyčia kada nors bus atstatyta.

Svajonė – sava bažnyčia

Kunigas R. Moras pripažįsta, kad šiuo metu uostamiestyje liuteronams labai trūksta sakralios erdvės.

„Net ir kalbant apie bažnytinę santuoką. Dabar jaunuoliai nori gražios aplinkos tuoktuvėms, didelių bokštų, gražių nuotraukų, Klaipėdoje tokios vietos dar nėra. Ir bažnytinių liuteronų santuokų Klaipėdoje beveik nepasitaiko, anksčiau per metus būdavo po keliolika, šiemet čia pas mus kol kas nebuvo nė vienos“, – apgailestavo kunigas.

R. Moras pabrėžė, kad bažnyčios pastatas turi didelę trauką.

Dabar Klaipėdoje planuojama Šv. Jono bažnyčia bus didelė, nors parapija gerokai sumenkusi.

Prieškariu miestas buvo grynai liuteroniškas, liuteronų buvo per 17 tūkst., dabar beliko apie tūkstantis su tais, kurie nėra aktyviai praktikuojantys.

„Manome, kad naujai pastatytoji bažnyčia galėtų tarnauti ir miestui. Čia galima būtų rengti koncertus, tai galėtų būti įvairių kultūrinių susiėjimų vietą. Tik ar aš joje laikysiu pamaldas, šiandien negalėčiau atsakyti. Viltis miršta paskutinė, tą viltį reikia turėti, kad bažnyčia kada nors bus atstatyta“, – kalbėjo R. Moras.

Vizitinė kortelė

Kunigas R. Moras gimė Karklininkuose (dab. Karklė, Klaipėdos rajone) 1958 m. liepos 4 d. Kurto Moro (Dievo žodžio sakytojo ir kunigo diakono) ir Lidijos Kuodytės-Morienės šeimoje.

Dievo tarnystei jį pastūmėjo kunigas Ernstas Roga ir vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas vyresnysis.

Dėl pokariu susiklosčiusios situacijos nuo 1955 m. Klaipėdos liuteronai meldėsi buvusioje senųjų kapinių koplyčioje (Visų Rusijos Šventųjų cerkvėje).

Ten 1981 m. kun. R. Moras įvestas ir palaimintas diakono, o 1982 m. – kunigo diakono tarnystei Švėkšnos parapijoje.

1983 m. aptarnavo dar ir Šilutės, Lauksargių parapijas. 1983–1993 m. tarnavo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčioje Biržų krašto parapijos kunigu, atliko konsistorijos pirmininko pareigas.

Vienu metu aptarnavo net devynias parapijas: Biržų, Papilio, Nemunėlio Radviliškio, Švobiškio, Salamiesčio, Panevėžio, Kauno, Vilniaus, Kėdainių.

Mirus tėvui kunigui diakonui K. Morui 1993 m. grįžo į Klaipėdą, atkūrė Kretingalės evangelikų liuteronų parapiją.

Sugrįžęs iš Biržų tarnavo Klaipėdoje, Būtingėje, Kretingalėje, Vanaguose, neilgai Šiauliuose, vėliau Švėkšnoje, Katyčiuose ir Natkiškiuose.

Kunigas R. Moras kartu su tėvu bei kunigu E. Roga atliko ir svarbią švietėjišką veiklą sovietmečiu. 1980 m. slapta sukvietė jaunimą į pirmąsias stovyklas Kintuose ir Būtingėje, kuriose kalbėta apie Dievą, tikėjimą, Mažąją Lietuvą.

1997 m. apdovanotas sidabriniu tarnybiniu kryžiumi.

Šiuo metu R. Moras tarnauja Klaipėdoje, bažnyčioje, kuri jo tėvo dėka įsteigta 1990 m. Šv. Jono bažnyčios buvusioje klebonijoje.