Kristaus Karaliaus bažnyčioje pamokslais garsėjantis kunigas Virgilijus Poškus švęsti Valentino dieną pradėjo gerokai anksčiau, nei ji įgavo komercinį atspalvį. Paaiškindamas pašnekovas šypteli – vasario 14-oji yra jo gimtadienis.

Kas ką išstūmė?

– Kodėl tik per Valentino dieną garsiai ir daug kalbame apie meilę? Gal meilės nebėra, nes ją išstūmė komercija?

– Meilė niekur nedingo. Bet mažai apie ją kalbame. Yra žmonių, kurie užauga neapkabinti ar nė karto nesėdėję tėvui ant kelių. Tas ryšys svarbus ne tik darželyje, bet ir paauglystėje, suaugus. Tik meilėje tampi žmogumi. Bet viską galime suvulgarinti. Pasakyti, kad meilės nėra. Tačiau tuokiasi poros, tėvai ir vaikai aukojasi vieni dėl kitų. Vadinasi, meilė niekur nedingo. Valentino diena kaip faktas, kaip šventė nėra bloga. Tik klausimas, kaip ją švęsime? Svarbu, kad išoriniai dalykai – širdutės, tortas, dovana atspindėtų tai, kas vyksta mūsų viduje. Gimtadienį taip pat galime paversti didele švente, kaip dėkojimą už šalia esantį žmogų, arba surengti netikusį pikniką, po kurio tik skauda galvą. Reikėtų atskirti, kas yra svarbu ir kas tėra smulkmenos. Valentino dieną net didžiausiems bailiams suteikiama proga prisipažinti, kad jam yra svarbus žmogus. Mūsų gyvenime ir taip užtenka baimių, kompleksų. Šiandien žmogui būti drąsiam daug sunkiau, nei būti įžūliam. Tarp drąsos ir įžūlumo – didelis skirtumas. Drąsu pasakyti: "Esi man brangus ir renkuosi tave kaip draugą, gyvenimo bendrakeleivį, bičiulį".

Ne tik meilės diena

– Vasario 14-oji ne tik Valentino diena, bet ir jūsų gimtadienis. Kokia dovana geriausia kunigui?

– Juokauju, kad Valentino dieną pradėjau švęsti daug seniau nei komercininkai. Aš ne vienintelis Klaipėdoje kunigas, gimęs vasario 14-ąją. Man geriausia dovana, kuri iš širdies. Negalima palyginti vaiko ir suaugusiojo dovanos. Kaip galima pasverti vieną ar kitą širdį? Meilės išmatuoti neįmanoma. Todėl per Valentino dieną kalbame, kad meilės būtų daugiau.

– Bet juk šiandien meilė net labai išmatuojama. Vieną dieną "myliu", o kitą, užklupus bėdoms, – "nekenčiu".

– Meilė – pats talpiausias žodis. Draugystėje labiausiai vertiname ištikimybę. Mūsų draugai nėra patys geriausi – ištikimi per vargus ir džiaugsmus. Meilė taip pat talpina draugystę. Tai nėra tik susižavėjimas ar aistra. Vertiname ištikimybę, nes tą žmogų mylėjome vakar, šiandien. Taip nebūna, kad vieną dieną "myliu", o kitą – "nekenčiu". Keičiasi tik nuotaika. Šiandien man gal sunkiau mylėti, nes skauda galvą, mažiau kantrybės ar sveikatos. Bet aš apsisprendžiu mylėti. Kalba čia ne tik apie tai, ką gaunu. Meilė yra sugebėjimas pasidalyti tuo, ką savo širdyje turiu geriausia ir gražiausia.

– Kaip vertinate populiarių posakį "meilė trunka trejus metus"?

– Meilę keisti pasiūlytu ritmu gal ir neblogas dalykas. Bet kas nutiktų mano gyvenime, jei kas trejus metus keisčiau savo draugus? Jų neliktų. Tai kodėl ištikimybę noriu žūtbūt išlaikyti tarp draugų, o meilėje šito nenoriu? Nuoseklumo nėra. Tad su gera ironijos doze galima pasiūlyti kas trejus metus keisti ne tik meilę, bet visus, pabrėžiu, visus draugus. Kas treji metai ištriname savo atmintį ir pradedame gyvenimą nuo pradžių.

Aristotelis – lyg bičiulis

– O kodėl apie meilę tėvynei kalbame tik su tam tikra ironijos doze?

– Vaikystėje natūralu viską traukti prie savęs. Dominuoja žodžiai "aš", "mano", "man". O paskui – išminties reikalas, kaip tai, ką pritrauki, pasidalysi su kitais. Meilė taip pat prasideda nuo to, kad rūpiniesi savimi. Bet jei neįvyksta dvasinės pedagogikos, taip ir lieka. Palyginti su labiau išsivysčiusiomis šalimis, Lietuva man, kaip piliečiui, duoda trupinius. Tad už ką ją gerbti? O ką savo ruožtu aš jai duodu?

– Jūsų manymu, tuoktuvės bažnyčioje – mada ar dvasinė paskata?

– Kiekvienas besituokiantis ar net gyvenantieji "susidėję" širdyje trokšta būti laimingi. Kitas nori partnerį išbandyti iki santuokos, kad būtų lengviau apsispręsti. Kitiems atlaikyti sunkumus ir džiaugsmus reikalinga gyvenimo malonė, kad pasitaikančias kelyje kliūtis būtų galima kartu nugalėti. Bet ir žmogų galima įvertinti kaip kliūtį, su kuriuo išsiskyrus bus lengviau eiti gyvenimo keliu. Žmonės nelinkę kalbėti, ką išgyvena viduje. Tad nežinai, ką kiekvienas viduje nešioja. Žmonės turi suvokti, kad mes juos labai labai mylime. Net po to, kai atvers savo širdį, mes jų nepaliksime. Tokiam pasitikėjimui reikia tikrų santykių.

– Nepasitaiko porų, kurioms taip ir norisi patarti neskubėti žengti prie altoriaus?

– Pasiruošimas bažnytinei santuokai prasideda prieš tris mėnesius. Susitikimai padeda giliau pasižiūrėti į save ir savo jausmus. Kartais ne tik norisi pasakyti, bet ir užduodame klausimą: apie ką kalbatės? Meilėje vienas iš svarbių dalykų yra kalbėjimasis, dalijimasis. Mano bičiulis Aristotelis taikliai pastebėjo: kalba – vienintelis malonumas, kuriuo žmogus nesidalija su gyvūnu.

Proga padėkoti už meilę

– Bet juk yra tokių, kurie mieliau bendrauja su keturkojais nei žmonėmis?

– Amputavus koją, dirbtinė padeda išgyventi. Vienišumas tapo masinė problema. Tad kalbėjimas su gyvūnais – bėgimas nuo to, kad neišprotėtumei ar nepradėtumei kalbėti su televizoriumi. Tai bandymas išgyventi, o ne meilė. Tam tikras meilės pakaitalas. Kaip gyvenau savo gyvenimą, kad liko tik kačiukas ar šuniukas, su kuriuo noriu kalbėti? Per gyvenimą patiriame daug skausmo, negandų, bėdų, kurios nebeleidžia nei gyventi, nei mylėti. Nesugebantis atleisti žmogus kaupia nuoskaudas širdyje, kol galiausiai tampa per sunku, kad galėtų ką nors mylėti. Jei mūsų sužeistoje širdyje yra žaizda, tai bet koks švelnus prisilietimas, net mylinčio žmogaus, kelia skausmą. Užuot gydęs savo širdies žaizdas, jis atstumia kitus ir sako: "Man taip lengviau, patogiau".

– Ar šioje situacijoje būna vaistų?

– Mes atsakingi už savo gyvenimą. Vaistai – žodžiai "atsiprašau" ir "atleidžiu". Tai du gražūs žodžiai, prasidedantys pirmąja abėcėlės raide. Nesusipratimų, kančios ir skausmo neišvengiame nė vienas. Aplinkui gerokai daugiau žmonių, neturinčių gyvenimo džiaugsmo, nei jį turinčių. Bet tai yra dėl nesugebėjimo atleisti ir dėkoti – per kitus žmones patiriame ne tik skausmą. Štai kodėl manau, kad Valentino diena – proga padėkoti už meilę, jei neprisikuri iliuzijų ir realiai atkreipi dėmesį į mane supančius žmones.

Vien nuoširdumo maža

– Bet ar susikūrus iliuziją nėra lengviau gyventi?

– Mūsų užduotis – būti išmintingiems ir vis dėlto pasimokyti iš svetimų klaidų, o ne savo. Gyvenimas nemėgsta iliuzijų ir labai dažnai jas sudaužo. Šiuo metu vertybėse yra poslinkis. Į pirmą vietą iškeliamas nuoširdumas, o ne išmintis. Bet vien nuoširdumo neužtenka norint pasiekti gerų rezultatų.

– Kaip atskirti meilę nuo iliuzijos?

– Meilė yra abipusis jausmas, kuris kūrenamas pagarba, sugebėjimu atleisti. Meilėje yra "ir duodu, ir gaunu". Jaunavedžiams sakau, kad išgyventi galima ir su viena koja. Bet jiems linkiu, kad gyvenime vaikščiotų abiem.

– Kaip vertinate nesusituokusias poras?

– Dievas sako labai korektiškai: gyvensite kaip vyras ir žmona tik, kai pažadėsite neišduoti. Nesusituokusieji kartais sako, kad su kitu bus tol, kol patiks. Nenoriu vulgarizuoti ar užgauti, bet situacija tokia – padėvėsiu ir paliksiu. Paliktos širdyje žaizdos gyja po truputį, o kur dar užsigavimai, ambicijos ir nenoras priimti pagalbą ar manymas, kad esi pats išmintingiausias. Taip nutinka, kad vėliau su tokiomis žaizdotomis širdimis nepaprastai sunku mylėti.