Knygų deginimas, prie namų durų – krūvos suverstų kūrinių, telefoninis teroras ir vieša panieka. Tokį pragarą gyvenimo saulėlydyje patyrė garsus XX a. lietuvių prozininkas, dramaturgas ir publicistas Juozas Baltušis. Klaipėdoje gyvenantis jo įsūnis Rokas Valaitis įsitikinęs, kad rašytojas buvo paniekintas nepelnytai.

Šalia dviejų legendų

R.Valaitis – legendinės aktorės Monikos Mironaitės anūkas. Jis augo savo senelės ir jos vyro J.Baltušio šeimoje, tad puikiai prisimena ir šio žinomo žmogaus šlovės laiką, ir visuotinės paniekos metus.

"Mano atsiminimai nėra objektyvūs, nes aš buvau jam tarsi sūnus. Mes gyvenome įdomų gyvenimą, bet, kaip ir kiekvienoje šeimoje, ne viskas buvo tik gerai arba tik blogai. J.Baltušis buvo labai paprastas žmogus, man su juo buvo lengva surasti bendrą kalbą. Tai buvo žmogus, kuris man pakeitė tėvą, todėl yra man svarbus ir brangus", – šiltai apie rašytoją atsiliepė R.Valaitis.

Jis teigė, kad M.Mironaitė ir J.Baltušis vienas kitą puikiai papildė. Rašytojas buvo labai vyriškas, o jo žmona – subtiliai žavi ir moteriška. Todėl ir kūryboje, ir gyvenime jie vienas kitam labai tiko.

"Man atrodė, jog J.Baltušis buvo labai laimingas, kad jo žmona tokia inteligentiška. O jai buvo smagu, kad jos vyras toks geras žmogus, puikus pasakininkas ir žodžio meistras. Beje, visus jo rankraščius skaitydavo ir koreguodavo M.Mironaitė", – teigė Rokas.

R.Valaitis pasakojo, kad J.Baltušis atsikeldavo anksčiau už visus maždaug šeštą ryto, tada virdavo kavą, kurią mokėdavo gerai paruošti. O paskui sėsdavo rašyti.

"Spausdindavo sena mašinėle. Vis patarškindavo klavišus ir kažką burbėdavo po nosimi. Kai pabaigdavo lapą, pradėdavo jį taisyti. Popierius būdavo mėlynas, taip subraukydavo. Perrašydavo kone kiekvieną žodį. Lig šiol nesuprantu, kam jis iš viso spausdindavo", – prisiminė R.Valaitis.

Klaipėdietis šypsojosi prisiminęs, kaip moksleiviams mokykloje per lietuvių kalbos pamokas liepdavo rašyti visai nevaikiška tema "Lyrinio herojaus asmenybės raida J.Baltušio romane "Parduotos vasaros".

"Parėjęs namo klausdavau, kokia ta tavo lyrinio herojaus raida? O jis man parodydavo į knygų lentynas ir patardavo pasiskaityti kritikos straipsnių", – prisiminė R.Valaitis.

Knygų deginimo metas

Rokas neslėpė, kad kai knygynuose pasirodydavo nauja J.Baltušio knyga, stovėdavo eilės. Esą niekada nebuvo jokių kritikų ar valdžios pretenzijų dėl jo kūrybos. Tačiau viskas apsivertė, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę.

"Visi jo buvę ankstesni ryšiai – deputato veikla (jis buvo Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas), rašytojų sąjungos reikalai, viskas, kas susiję su senąja sistema, vieną dieną griuvo. Ir kai jis pabandė pasakyti viešai, kad gal ne viską reikėtų sunaikinti ir taip staiga atitrūkti nuo to, kas buvo, visi jį pasmerkė galutinai. Jis manė, kad daugelis jo buvusių gerbėjų palaikys jį, bet viskas įvyko priešingai", – sakė Rokas.

R.Valaitis prisiminė, kad tie žmonės, kurie jį iki tol vertino, tuoj pat išdavė. Prasidėjo nematyto masto teroras, reikėjo keisti telefono numerį ir įstatyti užrakinamas laiptinės duris.

"Jo knygas ir degino, ir nešdavo prie buto durų ištepliotas išmatomis. Pats jas rinkau. Skambindavo telefonu, grasindavo. Į policiją nesikreipėme, nes tiesioginio smurto lyg ir nebuvo. Už psichologinį terorą tais laikais niekas nebaudė. Tai, kad jis galvojo senoviškai, nereiškia, kad jis buvo tautos priešas", – pastebėjo Rokas.

Reabilitacijos nenusipelnė?

Buvęs ilgametis Eltos fotožurnalistas klaipėdietis Bernardas Aleknavičius rašytoją J.Baltušį pažinojo ir su juo bendravo 15 metų.

"Aš seniai sakiau, kad J.Baltušis buvo doras žmogus, tokių yra nedaug. Atgimimo metais dėl jo buvo padaryta didelė klaida. Jis buvo pasmerktas, o jis – ambicingas ir įsižeidė. Taip atsitiko, kad tarsi tapo Lietuvos priešu. Žinau, jog J.Baltušis buvo už nepriklausomą Lietuvą ir gynė paprastų žmonių teises, tai liudija jo laiškai seseriai Marytei", – teigė B.Aleknavičius.

"Kartoju: aš už Lietuvos laisvę, nepriklausomybę, bet tik už tokią Lietuvą, kuri bus iš tikrųjų laisva, kurioje kiekvienas žmogus turės pilną teisę turėti savo nuomonę ir teisę tą nuomonę viešai išreikšti, kai kiekvienam žmogui bus sudarytos sąlygos laisvai vystyti savo sugebėjimus, savo talentą ir siekti kartu su visais piliečiais lietuvių tautos laimės, gerovės, kultūros. Ir visiškai nepagrįsti kaltinimai, kuriuos girdžiu dabar, šalia kitokių visokių, kad aš – prieš Lietuvos nepriklausomybę. Tai melas ir veidmainystė", – laiške rašė J.Baltušis savo seseriai Marytei 1990 m. birželio 20 d.

"Susidėliojau savo knygas, kurias grąžino "dėkinga tauta", kai kurias gerokai aplamdžiusi, tai pasižiūriu rytą kėlęs, pasisemiu įkvėpimo visai dienai", – rašė J.Baltušis laiške dukrai Ritai 1990 m. kovo 21 d.

"Jis buvo labai griežtų pažiūrų žmogus, jis "nekeitė arklių", nekeitė kailio pasikeitus aplinkybėms. Jis buvo šventai tikintis komunistas. Tam tikra prasme idealistas. Ir ta jo pozicija man patinka", – pabrėžė R.Valaitis.

Po nepriklausomybės atkūrimo, prasidėjus visuotiniam puolimui, J.Baltušis dvasiškai dar labiau suartėjo su savo žmona M.Mironaite.

"Jų tarpusavio santykius galėjo paveikti ir tos politinės permainos Lietuvoje, bet apskritai žmonės senatvėje jaučiasi niekam nereikalingi, juolab visuomenei, todėl manau, kad senatvėje jie tikrai mylėjo vienas kitą", – mano R.Valaitis.

Beveik S.Rushdie‘io istorija?

Po 25 metų pažvelgus į 1990-ųjų įvykius, kai tauta staiga atsižadėjo mylimo rašytojo, nes jis nepuolė šlovinti to, kas tuokart buvo šventa, nenorom atsiranda paralelė su indų kilmės rašytoju Salmanu Rushdie‘iu.

Šį žmogų islamistai tikrąja ta žodžio prasme medžioja jau daugybę metų, nori nužudyti už kūrybą, nors dauguma jo romanų nėra skaitę ir net nežino, kuo S.Rushdie‘is nusidėjo. Jie degina ir viešai trypia jo knygas, sprogdina leidyklas ir knygynus, kuriuose prekiaujama jo kūriniais. Kuo ne Lietuva 1990-aisiais?

Rašytojo dukra Rita Baltušytė, gyvenanti Sidnėjuje, dienraščio paklausta apie šią paralelę, vis dėlto nesiejo tėvo ir S.Rushdie'iu, nes pastarasis yra nekenčiamas būtent už kūrybą, o J.Baltušį tauta niekino už jo pažiūras.

"Mokyklose J.Baltušio knygų nebeskaito, nes jos išbrauktos iš mokyklinių programų. O turėtų skaityti – kokia graži liaudiška J.Baltušio kūrinių kalba. Dabar žmonės beveik nebemoka gražiai kalbėti. Man atrodo, kad jo knygas dar atsivers ir paskaitys, ypač rašantieji. O iš šių dienų pozicijų perskaityti romaną "Parduotos vasaros", manau, būtų labai įdomu", – įsitikinęs R.Valaitis.

R.Valaitis teigė, kad J.Baltušis labai tikėjosi, jog bus įvertintas užsienyje už savo romaną "Sakmė apie Juzą". Jis labai ilgai jį rašė. Prieš tai išleido du tomus "Su kuo valgyta druska", o tas romanas jau buvo pradėtas.

"Pamenu, mokiausi mokykloje, tai mokytoja manęs vis klausdavo, ką J.Baltušis dabar rašo? Pasakiau, kad apie Juzą. Bet ir mokyklą baigiau, kol jis tą knygą išleido. Jis naiviai tikėjosi gauti kažkokį didelį atlygį už tai", – prisiminė R.Valaitis.

Rokas neabejojo, kad jis su savo kūriniu norėjo išplaukti į tarptautinius vandenis. Nepaisant to, kad 1990-aisiais J.Baltušį keikė, niekino ir degino jo knygas, romaną "Sakmė apie Juzą" 2007 m. vėl perleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Tarybiniais laikais ši knyga buvo išversta į armėnų, čekų, lenkų, slovėnų, rusų, vokiečių, latvių kalbas, o 1993 m. išleista ir prancūziškai.

Kalbant apie politines pažiūras, tai pastebėjo ir J.Baltušio duktė Rita, kai kurie ano meto rašytojo perspėjimai dėl į valdžią besiveržusių asmenų ir Lietuvos ateities, deja, šiandien pasitvirtino.

J.Baltušio biografijos faktai

Tikroji pavardė Albertas Juozėnas, gimė 1909 m. balandžio 14 d. Rygoje, mirė 1991 m. vasario 4 d. Vilniuje.

Po Pirmojo pasaulinio karo grįžo į Lietuvą, apsigyveno Puponyse, Kupiškio rajone. Vėliau persikėlė į Kauną.

1923 m. paskatintas K.Borutos pradėjo rašyti ir debiutavo apsakymų almanache "Darbas". Pirmasis apsakymų rinkinys "Savaitė prasideda gerai" pasirodė 1940 m.

1940–1941 m. iškilo į pagrindinių sovietinės santvarkos rėmėjų gretas, dirbo radijo komitete, laikraštyje "Jaunasis valstietis". Kurį laiką gyveno Maskvoje, dirbo Maskvos radijuje. Vėliau jau Lietuvoje pirmininkavo Lietuvos radijo komitetui, buvo žurnalo "Pergalė" vyr. redaktorius, užėmė svarbius postus sovietinės valdžios struktūrose.

Populiariausi kūriniai – romanai "Parduotos vasaros" ir "Sakmė apie Juzą".