Kuršių nerijoje paprastųjų meškėnų (Procyon lotor) nėra buvę iki pat 2013-ųjų, kai jie pirmąsyk pastebėti ties Nida ir Juodkrantėje.

Tuomet kilo kalbos, kad čia juos veikiausiai atsivežė poilsiautojai ir tyčia ar netyčia paleido.

Kai meškėnai ėmė daugintis ir kasmet jų buvo užfiksuojama vis daugiau, aplinkosaugininkai sunerimo.

Itin saugomai Kuršių nerijos gamtai, kur peri daug retų paukščių, šie simpatiški gyvūnėliai gali padaryti daug žalos, nes meškėnai puikiai jaučiasi tiek ant žemės, tiek medžiuose ir gali naikinti paukščių kiaušinius visiškai nevaržomi.

2020-aisiais šių gyvūnų pastebėta jau kur kas daugiau nei ankstesniais metais. 2013 m. meškėnų buvo tik du, po septynerių metų – jau 16, du jų partrenkė automobiliai, septyni buvo sugauti, dar septyni stebėti gyvi.

Paprastieji meškėnai labiausiai pastebimi nuo vasaros vidurio, o ypač – rudenį.

Tuo metu gyvūnai braunasi į gyventojų kiemus, kuriuose vagiliauja obuolius ar kitus vaisius.

Taip jie elgiasi, kadangi rudenį sumažėja perinčių paukščių, miškuose augančių uogų ir kitų vaisių, todėl prieš žiemą riebalinį sluoksnį stengiasi užsiauginti kitais būdais.

Žiemą meškėnai dažniausiai miega.

Kaip tik dabar parko direkcijos specialistai ėmė rinkti informaciją apie meškėnų populiaciją Kuršių nerijoje.

Šiais metais užfiksuota 10 šios rūšies individų, dauguma iš Juodkrantės ir jos apylinkių.

Vietinių gyventojų ir poilsiautojų prašoma atkreipti dėmesį į šiuos laukinius gyvūnus.

Paprastojo meškėno uodega dryžuota, apie 20–25 cm ilgio, svoris 5–16 kg, gerai laipioja medžiais. Pastebėjus prašoma pateikti informaciją apie stebėjimo vietą, datą, laiką, kitas pastabas e. paštu [email protected], galima pridėti ir nuotraukų ar vaizdo medžiagą.

Šią invazinę rūšį laikyti, veisti, auginti, dauginti, mainyti, vežti arba paleisti į aplinką griežtai draudžiama.