Iš praeities atskriejęs prancūzo laiškas atskleidė naujų žinių apie senąją Klaipėdą. Pasirodo, Antrojo pasaulinio karo metais miesto stadione vykdavo varžybos, gatvėmis nevaržomi vaikštinėjo belgų kariai, o lietuvaitės konkuravo su nacių moterimis.

Bendravimas nutrūko staiga

Prieš dvejus metus prasidėjusi istorija netikėtai sulaukė tęsinio, kurio centre atsidūrė niekur neskelbta René Batifouyé prancūziškai parašyta karo laikų poema apie Klaipėdą.

Dar 2008-aisiais dienraštis gavo Fransois Lec Lerc'o laišką su nuotrauka, kurioje užfiksuotos vienos 1943 metų rugsėjo dienos akimirka Klaipėdos krašte.

Kulių kaimo ūkininko šeima su samdiniais ir priskirtais karo belaisviais bulviakasio dieną sustingo atokvėpio minutę.

Toje nuotraukoje įamžintas ir F.Lec Lerc'o tėvas.

Kadangi laišką atsiuntęs prancūzas buvo nemažai girdėjęs apie Klaipėdos krašte savo tėvo praleistus metus, jam buvo smalsu sužinoti nuotraukoje užfiksuotų žmonių likimus.

Talkinti dienraščiui ieškant netoli Klaipėdos buvusio Kulių dvaro ir jo gyventojų ėmėsi karybos istorijos klubo vadovas Egidijus Kazlauskis.

Tačiau kai atsiliepė vienos nuotraukoje užfiksuotos moters dukterys, nutrūko susirašinėjimas su F.Lec Lerc'u.

Ieškojo ir ambasada

Praėjo beveik metai, ir E.Kazlauskis sulaukė skambučio iš Prancūzijos ambasados Lietuvoje.

Darbuotoja pranešė, kad F.Lec Lerc'as bando su juo susisiekti. Netrukus dviejų vyrų susirašinėjimas atsinaujino.

Prancūzas gavo ir „Klaipėdos“ rašinius apie šią istoriją. Vyras tikino rasiąs žmonių, kurie padės išversti straipsnius į jo gimtąją kalbą.

Netrukus F.Lec Lerc'as E.Kazlauskiui atsiuntė tėvo dienoraštį. Jame šis Antrojo pasaulinio karo belaisvis padieniui aprašė vietoves, kuriose buvojo: Lyverius, Liolius, Kulius, Noihofą, Priekulę, Šilutę, Pleinius.

Svetimšalis prisiminė 1940–1941 metais kartu su likimo broliu menininko gyslelę turėjusiu René Batifouyé dirbęs Lyverių karjere.

F.Lec Lerc'o tėvas dienoraštyje net buvo nupiešęs vietovę, kurioje gyveno. Belaisvių namelis stovėjęs kitapus keliuko, už kurio buvo kaimo kapinės.

Eiles atsiuntė į Lietuvą

E.Kazlauskis rado tą vietą ir pakalbino Lyverių dvaro, kuriame gyveno jo šeimininkai Pėžiai, gyventojus.

Šiame name po karo apsigyvenusi Bronislava Sėmenienė puikiai pamena šeimininkus ir pažino juos prancūzo atsiųstoje nuotraukoje.

88-uosius einanti moteris prisiminė senųjų Pėžių pasakojimą apie tai, kad jų dukra žuvo 1944 metais Rytų Prūsijoje traukdamasi į Vakarus.

Šeimos tėvas buvęs šlubas, o jo pati – stambaus sudėjimo geraširdė moteris. B.Sėmenienė juos nukaršino ir palaidojo Lyverių kapinaitėse septintojo dešimtmečio pradžioje.

F.Lec Lerc'o prisiminimuose apie Lyverius pasakojama ne tik apie dvarelio šeimininkus, bet ir apie bičiulystę su jo tautiečiu R.Batifouyé.

Matyt, karo belaisviai galėjo nevaržomi lankytis Klaipėdoje. Iš tokių R.Batifouyé pasivaikščiojimų ir gimė jo eilės apie Memelį.

Būtent tą niekur neskelbtą R.Batifouyé eiliuotą tekstą apie Memelį dabar į Lietuvą ir atsiuntė F.Lec Lerc'as.

Iš Vakarų Europos kultūros centru vadinamos Prancūzijos į mūsų miestą likimo nublokštas vyras išties nuoširdžiai grožėjosi Klaipėda.

Lietuvės – prieš nacių moteris

Šis eiliuotas nedidelės apimties kūrinys primena pasivaikščiojimą ir šiandien klaipėdiečiams puikiai pažįstamomis gatvėmis.

E.Kazlauskis pasirūpino gauti laisvą šio kūrinio vertimą, kuris gali tapti dar vienu šaltiniu Klaipėdos praeities tyrinėtojams.

Nemažai pasaulio matęs prancūzas R.Batifouyé minėjo kreivą grindinį, grožėjosi miesto gatvėmis, aikštėmis, bažnyčių bokštais.

Tačiau autorius stebėjosi tuo, kad parduotuvių vitrinos nekeičiamos.

Jis žavėjosi pajūrio paplūdimiais, kalbėjo apie šurmulingą uostą, triukšmingą turgavietę ir jos sales.

R.Batifouyé rašė apie stadioną ir jame besitreniruojančius sportininkus, minėjo katalikų bažnyčią, geležinkelio stotį, skerdyklas ir naują pieninę.

Atidus miesto svečias kelis kartus pažymėjo vietos merginų grožį, grožėjosi jų šviesiais plaukais.

Prancūzas išskyrė lietuvaites merginas ir moteris, dengusias galvas spalvingomis skaromis, ir priešpastatė jas nacių moterims, kurios priešingai – didžiavosi savo palaidinėmis.

Eisenos mieste – su durtuvais

Poemoje yra ir mažai iki šiol žinotų miesto praeities faktų.

Pavyzdžiui, kad prancūzų belaisviai Klaipėdoje statė oro uostą, o sovietų lėktuvų antskrydžiai ne vieną jų paguldė.

Be to, prancūzas minėjo apie į miestą nuolat atvykstančius bei keistomis uniformomis vilkinčius karius iš Belgijos ir Prancūzijos, jėga atvarytus lenkų civilius.

Miesto gatvėse nuolat marširuodavo pasipūtę ir grėsmingai durtuvais pasidabinę hitlerjugendo atstovai.

Vasaros sekmadieniais Memelio gyventojai mariose irstėsi laiveliais, o naktimis čia dangų raižydavo akinančios prožektorių šviesos.

Kūrinyje minimas ir priemiesčio tramvajus, Danės upė, kuri kažkodėl vadinta kanalu.

Namo grįžo po metų

1944-ųjų rudenį, kaip ir daugelis likimo brolių, F.Lec Lerc'o tėvas padėjo vietos gyventojams trauktis į Vakarus, o paskui grįžti nuimti derliaus.

Apie tai, kad prancūzai keliavo kartu su vietos gyventojais, liudija ir Hanns Heiz Refeld knygoje „Į pragarą su divizija „Grossdeutschland“.

Jis rašė: „Nuo priešo puolimo giname kelią Kretinga–Memelis. Kartu su mūsų daliniais į Memelį traukia ilgos ir liūdnos vagonų virtinės su pabėgėliais. Aukštais bortais krovininiai automobiliai gabena daug buitinių rakandų bei žmonių: moteris, vaikus, senius. Šalia – prancūzų karo belaisviai, kurie lydi vokiečių valstiečius ir padeda jiems. Prancūzai taip pat vengia patekti į sąjungininkų bolševikų rankas“.

Ištrėmė į Tambovą

F.Lec Lerc'as dienoraštyje fiksavo, kad būdamas Sakučiuose pateko į sovietų nelaisvę, nors šie ir buvo prancūzų sąjungininkai.

1944-ųjų spalį jis etapu išgabentas į Tambovo karo belaisvių stovyklą.

Po metų gegužės 15 dieną F.Lec Lerc'as buvo paleistas į laisvę ir laivais bei pėsčias per Odesą pasiekė Prahą.

Į savo miestą Outevilį vyras grįžo tik rugpjūčio 19 dieną, kur jo laukė mylinti žmona ir tada dar mažas sūnus Fransua.

Kitais metais F.Lec Lerc'as ketina aplankyti mūsų miestą, kurio apylinkėse jo tėvas, pačioje karo pradžioje patekęs į vokiečių nelaisvę, praleido bemaž penkerius metus.

Šis žmogus pažįsta tolimą jam Klaipėdą iš kito jo kraštiečio – tėvo draugo eiliuoto pasakojimo.