Kostas Frankas – buriuotojų klubo „Budys“ vadovas, jūrinio paveldo kultūros žinovas, inžinierius ir restauratorius, atnaujinęs senąjį Klaipėdos paštą Liepų gatvėje, vienas pirmųjų atkreipė dėmesį į senovines jachtas. Principingas klaipėdietis išgelbėjo dalį senamiesčio nuo suniokojimo.

Tėvas baiminosi Sibiro

– Iš kur esate kilęs, kad taip artimas jūrai?

– Gimiau dar nepasibaigus karui 1945 m. sausį Papilio miestelyje, Biržų rajone. Šeimoje buvo keturi vaikai, tėvai priglaudė ir užaugino dar tris karo pabėgėlius našlaičius. Taigi, augome septyniese. Apie didžiuosius vandenis pradėjau galvoti būdamas vos ketverių, kai ant miestelio bažnyčios stogo pastebėjau dvistiebės škunos modelį. Paskui ėmiau pats laivelius iš pliauskų drožti, bet tėvas sukapodavo juos kirviu. Negalėjau suprasti, kodėl taip elgiasi kultūringas išsilavinęs žmogus. Tik gerokai vėliau suvokiau, kad tėvas bijojo prišaukti nelaimę. Jis pats kadaise buvo vienas jūrų skautų vadų, o šie tarybų valdžiai – priešai, jų vieta Sibire, tad tėvas visokius jūrinius „įkalčius“, taigi ir mano vaikiškus modeliukus naikino. Nes stebinčių ir skundžiančių buvo daug.

– Ar išsiaiškinote, iš kur taip toli nuo jūros Biržų rajono miestelio bažnyčios bokšte atsirado laivo modelis?

– Bažnyčia statyta XVIII a., dar prieš Lietuvos-Lenkijos padalijimą. Tada ant stogo kryžiaus kaip vėtrungė ir įtvirtintas tas laivelis. Iš kur jis ten atsirado, viso miestelio vaikams rūpėjo, o man – labiausiai, nes šalia gyvenau. Klausiau tėvų, kaimynų, niekas nežinojo. Tai buvo išbaigtas laivo modelis su stiebais, kopėčiomis, virvėmis, tikra dvistiebė škuna. Įdomu tai, kad tuo metu, kai pastatyta bažnyčia ir iškelta vėtrungė, dar 100 metų Europoje škunų nebuvo. Tuo metu jų atsirado Amerikoje. Laivelis ant Papilės bažnyčios stogo atsirado po 1783 m., Amerikos nepriklausomybės karo. Tame kare dviem savo laivais škunomis dalyvavo toks baronas Feliksas Miklaševičius. Škuna, kuriai vadovavo F.Miklaševičius, buvo pavadinta „Prince Radzvil“, išvertus – „Kunigaikštis Radvila“, o tame kaimelyje, kuriame gyvenau ir kur stovėjo ta bažnyčia su laivu ant stogo, buvo Jonušo Radvilos gimtinė. Jaunystėje jį vadino Princu. Tai visai tikėtina, kad ant stogo iškeltas škunos „Prince Radzvil“ modelis. Nes anksčiau kaip laivus statydavo? Smuklėje susitikdavo užsakovas ir meistras. Meistras po trečio bokalo iš savo krepšio išsitraukdavo miniatiūrinę laivo kopiją ir sakydavo: tokį pastatysiu. Kai suderėdavo, tą modelį nešdavo laivadirbiams. Ir pagal jį statydavo laivą. Kai jis būdavo baigtas, mažąjį jo modelį įteikdavo laivo savininkui. Kai kurie jų tuos laivelius pasistatydavo ant židinio, o šitą iškėlė ant bažnyčios stogo. 1968 m. remontavo bažnyčią, bet kadangi jai jau buvo 200 metų, tik palietė tą laivą ir jis nukrito. Laivelis subyrėjo, bet aš turiu jo kronšteiną.

Meilė laivybai – kraujyje

– Ar šeimoje buvo jūrininkų?

– Mano senelis buvo mechanikas, tarnavo Rusijos caro flotilėje, šarvuotyje „Oslebia“. Dalyvavo Japonijos kare 1904 m. ir skendo garsiajame Cusimos mūšyje. Laivas užplaukė ant minos, kuri buvo užmaskuota. Senelis sprogimo metu stovėjo ant denio ir rūkė, laive buvo 800 vyrų. Senelis pasakojo, kad neatsimena, kaip po sprogimo atsidūrė vandenyje, kai atsitokėjo, pajuto, jog plūduriuoja apsikabinęs kamštinį čiužinį, tada dar krito metalo gabalai ant galvos, sprogusio šarvuočio liekanos. Vandenyje jis dreifavo apie keturias valandas. Jį su dar dviem įgulos nariais išgriebė anglų laivo jūrininkai. Beveik 800 šarvuočio „Oslebia“ vyrų nuskendo. Po ilgų nuotykių jie pasiekė Peterburgą ir tie trys jūrininkai ėjo į komendantūrą paliudyti, kas liko iš jų šarvuočio. Likus 50 metrų iki pastato, nuo statomo namo nukrito plyta ir užmušė vieną mano senelio pakeleivį. Taip iš šarvuočio įgulos liko tik du. Mano senelis po to grįžo į Biržų rajoną, savo tėviškę, vedė mylimą merginą ir ilgai bei laimingai gyveno.

– Jūsų pavardė Frankas nelietuviška, ar išsiaiškinote jos kilmę, iš kur Frankai atsirado Biržuose?

– Bandžiau aiškintis. Vokietijoje yra Frankonijos sritis, kur gyvena švabai, bavarai. Pajūryje visais laikais gyveno laisvieji žmonės, jūrinės kultūros žmonės, išvertus iš senosios anglų kalbos, tai yra fryzai. Ir frankai reiškia tą patį. Na, o Biržus valdė kunigaikščių Radvilų giminė. Vieni iš tų Radvilų XVII a. į Biržų pilį atsikvietė patrankų liejiką Franką iš Lvovo, kai patrankų liejikų nebereikėjo, jie tapo kalviais, ir mano prosenelis jau buvo kalvis.

Jūros šauksmas

– Tai kaip atsidūrėte Klaipėdoje?

– Aš čia atsibeldžiau savo noru. Genai turbūt traukė. Nors po vidurinės mokyklos neakivaizdžiai mokiausi Vilniuje Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijos mokykloje, buvau ir orkestro vadovas, grojau akordeonu. Paskui įstojau į Kauno politechnikos institutą. Norėjau studijuoti architektūrą. Dekanas sako: čia mergaičių darbas, nerimtas dalykas ir pasiūlė mokytis statybos inžinieriaus specialybės. Bet paskutinius kelerius studijų metus jau dirbau restauravimo dirbtuvėse Kaune ir diplominis mano darbas buvo rotušės pastato restauracija. Paskui atidarė Restauravimo dirbtuvių skyrių Klaipėdoje. Vienam mūsų reikėjo važiuoti ten, mano bičiulis atsisakinėjo, o aš iš karto sutikau. Tuoj pat su portfeliu atidulkėjau čia ir pradėjau gyventi. Pirmus trejus metus tik ir bėginėdavau į partijos komitetą su prašymais, ko nereikia griauti. Buvau savotiškas paveldo inspektorius.

– Praėjusio amžiaus 7-ą dešimtmetį Klaipėdos senamiestyje buvo nugriauta apie 400 pastatų, ar jūs matėte tą griovimą?

– Šito aš jau nemačiau. Šiandien labai gerbiami žmonės tuomet buvo nusprendę visą Klaipėdos senamiestį nušluoti buldozeriu. Nesinori net kalbėti. Bet tada vienas partijos sekretorių Lionginas Šepetys atsiuntė į Klaipėdą tokį keistą „desantą“ – tris architektus ir vieną archeologą, gyveno jie „Baltijos“ viešbutyje ir surašė savo išvadas ant dviejų lapelių, kad Klaipėdoje aptiko viduramžių senamiestį ir viduramžių ordino pilį. Šita „sensacija“ pasiekė partijos komitetą, L.Šepetys pasiūlė, ir visi nubalsavo, kad tuoj pat mieste reikia steigti Restauravimo dirbtuves. Viduramžių pilis buvo tas burtažodis, padėjęs Klaipėdoje išsaugoti, kas dar liko nenugriauta.

Laisvųjų tyrinėtojų gildija

– Jūsų tėtis buvo jūrų skautas, ar todėl jūrinės istorijos ir kultūros klubą pavadinote jūrų skautų burlaivio „Budys“ pavadinimu?

– Šitą pavadinimą 1988 m. pasiūlė profesorius Česlovas Kudaba, šviesus žmogus. Jis tada dar pasakė: tik neužsiimkite vien tik laivelių restauravimu, yra kur kas svarbesnių dalykų, sakė, domėkitės senamiesčiu, senojo uosto tyrinėjimais. Nuo 1980 m. mano hobis – jūrinis paveldas. Esu įsteigęs Jūrinės kultūros akademiją, tai – laisvųjų tyrinėtojų draugija.

– Ar daug bendraminčių turite?

– Mūsų toje akademijoje – penki žmonės. Yra nemažai mokslo atstovų, kurie mus drąsina ir palaiko. Jie skatina mus, neprofesionalus, rašyti apie jūrinį paveldą, nes istorikai būtent šios kultūros neliečia, kadangi nėra specialistų. Juk vien jūrinių mazgų – 400, o kiek „daugiaaukščių“ laivo dalių pavadinimų, jau nekalbu apie uosto statybos specifiką, apie hidrotechniką. Juk Lietuvoje nėra nė vieno hidrotechnikos specialisto, yra pasivadinusių tokiais, bet tikrų specialistų – nė vieno. Todėl kur pažvelgsi, visur vienos klaidos. Jų net įvertinti nėra kam.

– Kažkada esate pasakęs, kad nė vienas reiškinys neturėjo tokios įtakos jūrinių valstybių iškilimui, kaip jachtų sportas.

– Ir dabar galiu tą patį pakartoti. Dar 1602 m. Kristupas Radvila II turėjo olandišką jachtą Biržuose. Ją savo graviūroje „Biržų miestas ir pilis“ pavaizdavo dailininkas T.Makovskis. Joje matyti olandiška vienstiebė burinė jachta su šoniniais švertais, kurios ilgis 15, plotis 5, o stiebo aukštis – 15 metrų. Beje, Biržų jūrinė tvirtovė turėjo saugoti Rygos uosto ekonominį užnugarį. Radvilų giminė realiai siekė Lietuvą paversti galinga ir nepriklausoma jūrų valstybe su tais laikais labai svarbiu Rygos uostu. Prisiminkime kad ir Karolį II, kai jis 1660 m. grįžo į Anglijos sostą iš tremties Nyderlanduose, kur ne tik plaukiojo jachtomis, bet ir susipažino su jūrų prekybos paslaptimis. Nuo tada Didžiosios Britanijos politika pasuko jūrinės galios stiprinimo keliu. O caraitis Petras, 1703 m. iš Nyderlandų į Rusiją sugrįžęs, nustebino Europą tuo, kad sostinę iš Maskvos perkėlė į pelkėse dar tik statomą Peterburgą. 1718 m. įsteigė 140 jachtų flotilę, įsakydamas didikams tol plaukioti Neva, kol išmoks jas valdyti ir duoti olandiškas jūrines komandas.

Vizitinė kortelė

Gimė 1945 m. sausio 30 d. Papilio miestelyje (Biržų rajonas).

Po vidurinės mokyklos neakivaizdžiai mokėsi Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje.

Studijavo Kauno politechnikos institute statybos inžinieriaus specialybę.

Studijų metais dirbo Kauno restauravimo dirbtuvėse.

Po to darbas Klaipėdos restauravimo dirbtuvėse.

Įkūrė buriuotojų klubą „Budys“, domisi jūriniu paveldu.

Žmona Giedrė – Klaipėdos universitetinės ligoninės medikė, dirba neišnešiotų naujagimių skyriuje.

Du vaikai: dukra Mika ir sūnus Tomas.